Praėjusią savaitę Statistikos departamentas paskelbė, kad per birželį visa šalies pramonės produkcija, palyginti su geguže, padidėjo 5,9 proc. Įspūdingiausiai ūgtelėjo apdirbamoji pramonė – net 6,9 proc., tiesa, statistikai įspėja, kad tai lemia ir sezono įtaka. Ją atmetus lieka tik 3,1 proc. Bet vis tiek ne minusas.

Šiai produkcijai vidaus rinkoje tenka konkuruoti su importine, nes per praėjusį pusmetį buvo daugiau ne tik eksportuojama, bet ir importuojama. Neseniai Lietuvos bankas, išanalizavęs statistikos duomenis, paskelbė, kad gegužės mėnesį, palyginti su balandžiu, prekių eksportui padidėjus 5,5 proc., o importui sumažėjus 6,4 proc., smarkiai krito užsienio prekybos balanso deficitas. Tai dar viena gera žinia, kaip ir tai, kad gegužę jau atsirado einamųjų sąskaitų perviršis.

Deja, vidaus prekybos rezultatai nedžiugina. Nors jie irgi ima gerėti, o mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis lenkia maisto, gėrimų bei tabako mažmeninę prekybą. Kol kas nežinia, kada jos išsiverš iš minusų zonos. Ūkio ministerijos analitikas M.Žilionis daro išvadą, kad vidaus prekybai atsigauti trukdo aukštas nedarbo lygis ir sumažėjęs darbo užmokestis.

Tačiau vidurvasario optimizmo blyksnį galima sugauti net ir šioje vietoje, kad ir kaip baisiai skamba 15 proc. nedarbas, su kuriuo įžengėme į antrą šių metų pusmetį. Lietuvos darbo biržos direktorius Mindaugas Balašaitis atkreipė dėmesį, kad antrą mėnesį po truputį nedarbas mažėja, o įdarbinimas didėja. Birželį buvo įdarbinta 6 proc. žmonių daugiau nei gegužę. Tai reiškia, kad darbo gavo per 20 tūkst. žmonių, ir didesnė jų dalis pasirašė neterminuotas darbo sutartis. Kiti, matyt, darbo vėl neteks pasibaigus vasaros sezonui, nes sparčiausiai nedarbo rodikliai pastaruoju metu mažėjo kurortinėse vietose – Palangoje, Neringoje ir Zarasuose.

Daug blogiau nei po Rusijos krizės

Verslo ir finansų analitikas Valdemaras Katkus siūlo palyginti dabartinę padėtį su ta, į kurią Lietuva buvo patekusi po 1998 m. Rusijos krizės. “Jeigu pamatuotume ekonomikos nuosmukį su BVP liniuote, 1999 m. jis siekė 1,2 mlrd. Lt, o 2009 m. – 19 mlrd. Lt. Imkime kitą rodiklį – dirbančių žmonių skaičių. Didžiausias nedarbas po Rusijos krizės buvo 2001 m., tada dirbo 1,35 mln. žmonių, dabar turime 1,12 mln. Trečias svarbus dalykas, kad gyventojų, paėmusių paskolas 2003 m. buvo tik 120 tūkst., bet tada tik prasidėjo skolinimosi bumas, o dabar – 714 tūkst. žmonių, paėmusių paskolas iš bankų, jau neskaičiuojant greitųjų kreditų. Kitaip tariant, vidaus rinkoje esti mažiau dirbančiųjų ir daugiau įsiskolinusiųjų. Ir dar vienas dalykas – bankų paskolos sumažėjo 19 mlrd. Lt arba 12 proc. Štai tas dugnas, kuriame esame atsidūrę”.

Analitiko vertinimu, nuo 2003-iųjų iki 2008 m. Lietuvoje buvo perimtas toks Vakarų gyvenimo modelis, kai visuminė paklausa, susidedanti iš gyventojų pajamų ir kreditų, didėjo nepaprastai smarkiai dėl augusio skolinimosi. Dabar tas visuminis paklausos kritimas parodo, kiek sumažėjo paskolos. O jos sumažėjo panašiai tiek pat, kiek ir BVP.

Tačiau kodėl kitose Vakarų Europos šalyse tas nuosmukis buvo gerokai mažesnis? “Vyriausybės ne tik rėmė verslą, – sako V.Katkus. – Vokietijoje buvo dalijama po 100 eurų kiekvienam vaikui, įvairiais būdais buvo skatinama vietos pramonė, kaip, pavyzdžiui, šalyje pagamintų automobilių pirkimo lengvatos. Tai mažino visuminės paklausos kritimą, išlaikė nacionalines įmones ir palyginti žemą nedarbo lygį.”

Deja, Lietuvoje tokių amortizatorių nebuvo. Džiūgaujant dėl eksporto, V.Katkus primena, kad eksportuojančiose įmonėse dirba apie 20 proc. visų dirbančiųjų – tai yra apie 220 tūkst. žmonių. Galbūt jų vienintelių darbo užmokestis ir pradeda didėti. Bet reikia nepamiršti, kad įmonių savininkai po sunkmečio stengiasi atsigriebti dėl patirtų nuostolių. Taip buvo ir po Rusijos krizės. “Mano galva, tas atsigavimas bus gerokai lėtesnis negu tada. Tokių blogų ekonomikos rezultatų nebuvo per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį. Gal todėl džiaugiamės kiekvienu papildomu šimtu tūkstančiu, pasiekusiu biudžetą”, – apibendrino analitikas.