"Veido" archyvas

Valdžios sektoriaus ir gyventojų nesugebėjimas taupyti lemia nuolatinį bendros užsienio skolos didėjimą.

Jau ne kartą teko girdėti vertinimą, kad dabartinio ekonomikos augimo šalies gyventojai nejaučia, jis nešildo arba yra tiesiog “statistinis”. Ką reiškia šios skambios frazės? Ar tai nėra dar vienas bandymas gerėjant situacijai rasti kuo pasipiktinti ir nusivilti? Ir ar nuolat didėjantis namų ūkių vartojimas yra neginčijama dorybė ir siekiamybė?

Dažniausiai norima pasakyti, kad vartojimas didėja nepakankamai, lėčiau nei visa ekonomika. Taip, iš tiesų šių metų pirmąjį ketvirti BVP buvo 6,9 proc. didesnis nei prieš metus, o namų ūkių vartojimas paaugo “tik” 5,5 proc. Panašias tendencijas rodo ir mažmeninės prekybos apimčių didėjimas. Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, mažmeninė prekyba išaugo daugiau nei 20 proc. Tiesa, pagrindinis šio augimo variklis buvo automobilių prekyba, kurią paskatino po ilgos pertraukos apsipirkti nusprendę vidaus vartotojai bei laikinai suaktyvėję Rytų šalių pirkėjai.

Tačiau didėja ne tik automobilių pardavimas. Garso ir vaizdo įrangos, informacijos ir ryšių technologijos, kultūros, poilsio ir kitų laisvalaikio prekių metinis pardavimas viršijo 20 proc. Maždaug dešimtadaliu išaugo ir prekyba drabužiais bei avalyne. Padidėjo ir prekyba maisto prekėmis, nors čia augimas gerokai kuklesnis.

Labiausiai neramu dėl to, kad šis nepagrįstas nerimas dėl nepakankamo vidaus vartojimo pasireiškia net raginimais jį skatinti. Galima suprasti raginimus kurti naujas darbo vietas ar didinti atlyginimus (proporcingai padidėjusiam darbo našumui) ir gyventojų perkamąją galią, tačiau ar tikrai teisinga skatinti vartojimą? Juk didelė dalis namų ūkių vartojamos produkcijos – ryšio priemonės, kompiuteriai, buitinė technika, net ir drabužiai – gaminama ne Lietuvoje.

Pirmojo ketvirčio užsienio prekybos duomenys jau rodo neigiamas tendencijas – deficitas padidėjo iki 4,2 proc. BVP, nors pernai dar nesiekė vieno procento. Ar pasiilgome milžiniško prekybos deficito, krizės išvakarėse viršijusio 18 proc. BVP?

Tikiuosi, ne. Baltarusija neseniai pademonstravo, prie ko priveda produktyvumo augimu nepagrįstas pajamų didėjimas ir perteklinis išlaidavimas. Didėjantis užsienio prekybos deficitas privedė prie valiutos devalvavimo bei daugumos prekių stygiaus, kuris gali paskatinti ir socialinius neramumus. Šio baisaus scenarijaus pasaulinės krizės metu Lietuvai pavyko išvengti, tačiau tai nereiškia, kad turime imunitetą ir panašus ekonomikos disbalansas negali susidaryti ateityje.

Verta prisiminti, kad kiekvienas žmogus gautas pajamas gali nukreipti dviem kryptimis – taupymui arba vartojimui. Praėjusį dešimtmetį vidutinė Lietuvos namų ūkių taupymo norma (pajamų dalis, skiriama taupyti) siekė tik kiek daugiau nei 2 proc. Tai vienas mažiausių rodiklių visoje Europoje, jis gerokai atsilieka nuo ES vidurkio, siekiančio 12 proc. Valdžios sektorius apskritai per visus nepriklausomybės metus nesugebėjo turėti biudžeto pertekliaus, t.y. taupymas nuolat buvo neigiamas. Būtent valdžios sektoriaus ir gyventojų nesugebėjimas taupyti lemia ir nuolatinį bendros užsienio skolos didėjimą.

Kai kam gali kilti klausimas, ar visada verta taupyti. Ilguoju laikotarpiu gyventojai ir valstybė taupydami gali sukaupti atsargų, dėl kurių ne itin reikšmingai mažina savo vartojimą net ekonominių recesijų metu. Ekonomikos svyravimai tampa švelnesni, padidėja atsparumas išoriniam šokui. Trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu santaupos nukreipiamos į įmonių investicinius projektus, kuriamos darbo vietos, didėja įmonių konkurencingumas ir jų produkcijos paklausa užsienyje. O tai leidžia didinti ir darbuotojų pajamas.

Apskirtai mažos ir atviros ekonomikos, kokia yra Lietuva, retai būna itin priklausomos nuo vidaus vartojimo. Štai, pavyzdžiui, visose Skandinavijos šalyse, Estijoje, Olandijoje, Austrijoje namų ūkių vartojimas sudaro tik apie pusę šalies BVP. Tačiau Lietuvoje namų ūkių vartojimas (net ir po recesijos!) sudaro net 65 proc. BVP. Tokią didelę priklausomybę nuo vidaus vartojimo paprastai gali sau leisti tik išsivysčiusios, keliasdešimt ar kelis šimtus milijonų gyventojų turinčios šalys.

Pabaigoje reikia pasidžiaugti – pirmąjį šių metų ketvirtį investicijos išaugo 41 proc. Būtent jos gali užtikrinti šalies konkurencingumo ir atlyginimų didėjimą, darbo vietų kūrimą bei ilgalaikį ir tvarų ekonomikos augimą. Jei norime kažką paskatinti, skatinkime būtent jas. Vartojimas yra neatskiriamas šiuolaikinio žmogaus atributas, jo skatinti nereikia.