Taigi ištrauka iš šio ką tik knygynuose pasirodžiusio kūrinio.

Plaukiant kartais atrodo, kad visos jūros vienodos, o kitą sykį kiekvieną jų regime kitokią. Viduržemio jūra tokia pati ir skirtinga tiek kelionės pradžioje, tiek pabaigoje.
Šiaurinėje pakrantėje, nuo Bosforo iki Malagos, pastatyta daugiau prieplaukų nei pietinėje. O pietinėje, tarp Haifos ir Seutos, – mažiau įlankų. Esu lankęsis abiejose. Apkeliavau salas, pirmiausiai Adrijos, paskui Jonijos ir Egėjo jūros, Kikladas ir Sporadas. Ieškojau tarp jų panašumų ir skirtumų, lyginau Siciliją, Sardiniją ir Korsiką, Kornatus ir Balearus, Maljorką ir Menorką – kai kurios salos nesiduoda lyginamos su kitomis. Nukakdavau iki upių žiočių. Ne visuose krantuose sustodavau. Įdomu, ar kas nors kada nors yra apiplaukęs visas Viduržemio jūros pakrantes?
Sunku nustatyti, kur toji jūra ištvinsta ir kur užsibaigia. Seni jūreiviai jos ribas brėžė nuo Azijos iki Heraklio stulpų, nuo Euksino jūros (lot. Pontus Euxinus – Juodoji jūra) iki Okeano. Išminčiai manė, kad jos paribiai ten, kur auga alyvmedžiai, figos, palmės. Ne visos vietos vienodai prieina prie jūros – kai kur sausuma jungiasi su jūra, kitur ją atstumia. Viduržemio jūros regiono ribos nėra vien geografinės.
Jos nenubrėžtos nei erdvėje, nei laike. Jos nėra nei istorinės, nei valstybinės, nei nacionalinės: ratas kreida nuolat nubrėžiamas ir ištrinamas, jis plečiasi ir traukiasi. Čia driekėsi ir susipindavo aliejaus ir vyno, javų ir prieskonių, šilko ir gintaro, žinių ir mokslo keliai. Iš Rytų atkeliavo išminčių ir pranašų žodžiai, apaštalų maldos ir žinios. Viduržemio jūros pakrantėse užgimė Europa.
Iš Viduržemio jūros dalių galima sudėlioti savotišką mozaiką. Tada paaiškėja, ką reiškia kiekviena jų paskirai arba viena kitos atžvilgiu: Europa, Magrebas ir Levantas; judaizmas, krikščionybė ir islamas; Talmudas, Biblija ir Koranas; Jeruzalė ir jos šventybė, Atėnai, Roma bei jos pakilimas arba žlugimas; Aleksandrija, Konstantinopolis, Šviesiausioji [nuo it. Serenissima Repubblica di Venezia] Venecija ir kitos svarbios pakrantės arba tolimesnės sausumos vietos bei reiškiniai; graikiška dialektika, polisas ir politika; Romos teisė, forumas ir respublika; arabai ir Andalūzija; Italija ir renesansas; Ispanija ir Naujojo pasaulio atradimas; Prancūzija “Vidinėje jūroje” ir Atlanto pakrantėje; slavai prie Adrijos ir Juodosios jūros; visos kitos aplink įsikūrusios tautos, didesnės ir mažesnės, senesnės ir jaunesnės, autochtonai ir atėjūnai. Viduržemio jūros šalis nėra vien priklausomybė.
Viduržemio jūros kraštai nemėgsta būti matuojami matais, kuriuos nustatė kiti. Neįmanoma visko suvesti į vieną vienintelį pradmenį – judaizmo ir krikščionybės ar islamo, senovės graikų ar Bizantijos, Romos ar romaniškąjį, ar kurį nors kitą. Valstybės, tautos ir tikėjimai šią teritoriją dalijosi ir savinosi. Tam pasitarnavo tribūnos, pamokslininkai, laiku pasirodę poetai. Viduržemio jūros kraštai nėra vien istorija.
Kalba apie Viduržemio jūros kraštus kenčia nuo viduržemiško šnekumo: saulė ir jūra; vėjai, bangos, paplūdimiai; palaimos ir tremties salos; anksti subrendusios merginos ir juodai apsigobusios senutės; alyvos, mandarinai ir “citrina geltonoji”; palmės, pinijos, kiparisai; valtys ir kvietimas kelionėn; plaukiojimai ir laivų sudužimai, pasakojimai apie juos ir prisiminimai; prabanga ir skurdas; tikrovė ir regėjimai; gyvenimas ir sapnas. Retorika buvo laisvės ir tironijos sąjungininkė, tarnavo demokratijai ir demagogijai. Ji išnaudojo forumą ir šventyklą, tiesą ir pamokslą. Arenos garsai sklido toliau už areopago. Viduržemio jūros regionas buvo ir didesnis, ir sykiu mažesnis už patį save.
Jis kurtas pasitelkus dermę ir saiką, geometriją ir logiką, įstatymą ir poetiką. Jį ardė priešiškumas ir nepakantumas, savivalė ir neapykanta, prievarta ir fanatizmas. Čia kaktomuša susitikdavo ir susipriešindavo Rytų ir Vakarų karalystė, kosmopolitizmo dvasia ir autarkija, ekumenizmas ir ostrakizmas, agora ir labirintas, Dionizo smagybė ir Sizifo akmuo, Atėnai ir Sparta, Roma ir barbarai, šventos knygos ir religiniai karai. Krikščionybės konfliktas su judaizmu, jų abiejų susikirtimas su islamu tęsiasi ir nūnai. Atsinaujinimo spinduliai nespėjo nušviesti visų Viduržemio jūros regiono pakrančių.

Jūra apsupta žemės, o žemė – jūros, ta pati saulė, žvaigždės, krantai, įlankos, salos, miestai ir prieplaukos, tarpusavy sujungti keliai ir plaukiojimai, kurie susitinka ir išsiskiria, praeitis ir istorija, kurios susijungia ir persiskiria – nesunku patikėti, jog būtent čia yra pasaulio vidurys. Dangaus skliauto platumas ir skaidrumas kilsteli žvilgsnį aukštybėn ir drauge gimdo bekraštybės baimę. Viduržemio jūros šalyse pastatyti paminklai tikėjimui ir prietaringumui, didybei ir tuštybei.
Viduržemio jūros regionas priklauso visiems jo gyventojams, tačiau nevienodai. Kiekvienam jis duoda tiek, kiek tas gali ar moka pasiimti įvairiomis sąlygomis: saulėkaitoje arba paunksmėje, vasarą, žiemą ir bet kuriuo metų laiku, per ilgalaikes kaitras ir staigius šalčius, terasose, verandose ir balkonuose, vėjy arba užuovėjoje, tarp vidurdienio ir sutemų, sutemų ir nakties, nakties ir aušros, kai aplink garuoja drėgmė arba, atvirkščiai – džiūva, kai tvanku prieš lietų, po audros, kai mus apima glebumas, o paskui atleidžia, prieplaukoje, kur kvepia viskuo arba, atvirkščiai – išnyksta bet koks aromatas, nakvynės namuose ir turgaus aikštėje, kai neįmanoma likti namie arba, priešingai, kai reikia pasislėpti po stogu, kai galvą skauda nuo netikusio oro ir prasto vyno arba drumsčiasi atmintis, nežinia nuo ko, ir vėl išskaidrėja, nežinia kodėl, kai ima pūsti pietys, kartais vilgšnas ir sūdrus, kartais sausas ir šiltas, o retsykiais ir įgeltęs nuo Afrikos smėlio – kartą smėlio audra mane užklupo Tulone, kitą kartą – Sasaryje, – kai vėl atsigręžia šiaurys, šaižus ir ledinis, mistralis, štormas, tramontana, dienomis, kai pakrantė lieka tuščia arba per spūstį negali ja pereiti. Visi šie vyksmai jūroje ir pakrantėje vienija Viduržemio jūros šalių gyventojus labiau nei vieno vienintelio Dievo tikėjimas.
Apie Viduržemio jūros šalių žmones kalbama įvairiai. Jie retai pagiriami, kai to verti, ir dažnai nepelnytai koneveikiami. Aiškinama, kaip jie tapo miestiečiais, žvejais, jūreiviais arba kodėl liko valstiečiais, kerdžiais, žemdirbiais. Senieji gyventojai mažiau priklausė valstybei arba tautai negu miestui ir uostui – miestai ir uostai jiems atstojo ir valstybę, ir tautą, ir net reiškė kai ką daugiau. Jie labiau norėjo būti patricijais negu respublikonais. Labiau bendravo tarpusavyje negu su žemyno gyventojais – paprastai juos menkindavo, vadindavo piktais vardais ir dar bjauresnėm pravardėm. Tiek kilmingieji, tiek prastuomenė su žemyno žmonėmis elgėsi panašiai: pavesdavo jiems grubesnius darbus mieste, sunkesnius – prieplaukoje. Vietiniai ir atėjūnai skiriasi ir savo požiūriu į jūrą: vieni artinasi prie jos ir pakrantėje statosi namus, antri traukiasi ir įsikuria atokiau nuo vandens. Pirmi žvelgia į jūrą, anie atsuka jai nugarą. Ir apie jūrą jie kalba skirtingai. Vieni puola į jos bangas, kiti nesimaudo (net nesusivilgo) nė per didžiausius karščius. Čia nešioja kepurę ant galvos, ten ją nusiima. Viduržemio jūra juos paskyrė kapitonais.
Viduržemio jūros miestai prisiminimais gyvena labiau nei kiti pasaulio miestai. Jiems praeitis dažnai svarbesnė už dabartį. Jų ateitis veikiau remiasi į prabėgusias dienas, o ne į einančias dabar. Tikrovės vaizdinys jiems svarbesnis už pačią tikrovę. Didžiausi miestai išaugo ne iš kaimų kaip kitur, tiesiog miestiečiai savo reikmėms statė kaimus aplink savo miestą. Jų administracijos rūpinosi statybomis ir nuosavybe, kadastru ir archyvu, tvarka ir apeigomis, šventėmis ir ceremonijomis, turgumis ir fontanais, prieplaukomis ir jų eismu, gatvėmis ir gyvenimu jose. Miestai įvairiai susiję su jūra – kai kurie tik driekiasi palei ją, kiti su ja susijungia. Senieji jūrininkai skyrė miestus, esančius pajūryje, ir “miestus iš jūros”. Pirmieji gali būti bet kuriame Viduržemio jūros krašte, kiti tik tame, kuriame stovi…

Box
Apie knygą ir autorių
Vieną reikšmingiausių Pietryčių Europos publicistų, habil. dr. Predragą Matvejevičių teisėtai galima vadinti Viduržemio jūros dainiumi. Jo “Viduržemio jūros brevijorius” skaitytoją perkelia į užtekstinę realybę: mitinę, istorinę-faktinę, kitąsyk peržengiančią realybės ribas. Šioje knygoje susipina esė, portulano žanrai, leksikonas, autoriaus erudicija ir vaizduotės polėkis, archyviniai dokumentai ir asmeniški išgyvenimai, faktų lavina ir savita, grakšti poetika. Profesoriaus filologo požiūris į reiškinius kursto smalsumą, susidomėjimą pasakojamais dalykais.
Knygoje skaitytojai įtraukiami į netikėtumų kupiną plaukiojimą po Viduržemio jūrą, kviečiami užplaukti į mažas įlankėles, salas ir saleles, į antikos laikais klestėjusius, o dabar išnykusius uostus, prisišvartuoti prie egzotika dvelkiančių Šiaurės Afrikos pakrančių.
“Viduržemio jūros brevijorius” išverstas į dvidešimt kalbų, 1992 m. Ženevoje gavo Charleso Veillono premiją kaip geriausia publicistikos knyga, 1993 m. Paryžiuje apdovanota kaip geriausia užsienio autoriaus knyga.