Europos žemėlapis praktiškai skyla per pusę, o tradicinė Rytų ir Vakarų skirtis vėl išryškėja, kai kalba pasisuka apie vienos lyties asmenų santuokos ar civilinės partnerystės įteisinimą. Ar Europa kada nors sutars šiuo klausimu?

Už vienalytes santuokas pasisakančios grupės, vedamos prancūziškojo „Laisvė, lygybė, brolybė“ principo, teigia, kad XXI a. Europa turi išsivaduoti iš tradicinės ir neva pasenusios šeimos, kaip išskirtinai vyro ir moters sąjungos, sampratos gniaužtų. O konservatyvusis flangas atšauna, kad šeima yra gyvybės lopšys ir bet kokios visuomenės pamatas, todėl nevalia įstatymais sukurti to, kas prieštarauja gamtos principams.
Nepaisant to, vis daugiau Europos valstybių praplečia vienalyčių asmenų teises. Sykiu kyla ir piliečių pasipriešinimas, kurį galima pastebėti regint ne tik didėjantį radikalios dešinės partijų populiarumą, bet ir kur kas nuosaikesnių piliečių sujudimą. Pavyzdžiui, didžiosiose manifestacijose prieš vienalytes santuokas dalyvauja ir homoseksualūs asmenys, kurie pripažįsta, kad heteroseksualios ir homoseksualios poros iš esmės negali būti vienodos.

Procesai „pažangiose“ valstybėse
Nyderlandai 2000 m. tapo pirmąja valstybe, įteisinusia vienos lyties asmenų santuokas. Ši pirmoji domino kaladėlė atvėrė duris kitoms valstybėms priimti tokį patį sprendimą ar bent jau pradėti debatus dėl vienalyčių porų statuso visuomenėje. Naujausi pavyzdžiai Europoje – vienalytės santuokos įteisintos Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje.
Jungtinėje Karalystėje tos pačios lyties asmenų partnerystė, kuri teisiškai yra lygiavertė santuokai, įteisinta 2005-aisiais, o šiemet priimtas įstatymas, nuo kitų metų leisiantis ir susituokti. Iki šiol ne tik Konservatorių partijos viduje, bet ir visuomenėje vykusias diskusijas pertraukė premjeras ir partijos lyderis Davidas Cameronas, kuris pareiškė, kad homoseksualų santuokų klausimą „reikia išspręsti, ir reikia išspręsti kuo greičiau“, taip iš principo uždegdamas žalią šviesą gan sparčiam įstatymo priėmimui.
Pernai išrinktas Prancūzijos prezidentas socialistas Francois Hollandas jau rinkimų kampanijos metu žadėjo praplėsti homoseksualų teises. Šiuo ir kitais populistiniais pažadais laimėjęs rinkimus, o vėliau supykdęs visuomenę milžinišku pajamų mokesčiu turtingiesiems (tai buvo priežastis garsiam prancūzų aktoriui Gerard’ui Depardieu atsisakyti pilietybės), naujasis prezidentas visuomenės nuomonę sušvelnino paskatindamas debatus dėl homoseksualų santuokų ir įsivaikinimo klausimų. Netrukus, nepaisant didelio visuomenės priešinimosi, įstatymas ir šioje šalyje buvo priimtas.
Vis dėlto iniciatyvos, raginančios atliepti visuomenės pokyčius ir pripažinti, kad egzistuoja nauja, „moderni“ šeimos samprata, verčia klausti, ar teisingu keliu judama. Pavyzdžiui, Žaliųjų partija Nyderlanduose siekia įteisinti daugiau nei dviejų sutuoktinių šeimas. Teigiama, kad šalyje egzistuoja daugybė „rožinių šeimų“: skyrybos ir naujų antrųjų pusių atsiradimas lemia, kad vaikas turi ne tik biologinius tėvus; tas pats nutinka ir įsivaikinti susiruošusioms vienalytėms poroms. Todėl, „Spiegel“ apžvalgininko Benjamino Durro nuomone, tradicinis tėvo ir motinos modelis tampa pasenęs ir reikalauja būti performuotas.
O štai Vokietijoje, pirmoje Europos valstybėje, nuo šių metų lapkričio 1 d. įsigaliojo įstatymas, leidžiantis įrašyti į gimimo liudijimą neapibrėžtą „trečiąją lytį“. Šis žingsnis traktuojamas kaip būdas abiejų lyčių bruožų turintiems naujagimiams ateityje pasirinkti norimą lytį. „Spiegel“ teigimu, arčiausiai tokio įstatymo priėmimo yra Suomija. „Vokietijos žingsnis sudarys spaudimą veikti Briuseliui – tai tik į gera“, – teigia vokiečių dienraščio cituojamas Tarptautinės lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų asociacijos Europos padalinio politikos skyriaus direktorius Silvanas Agiustas.

Siekiama įteisinti ir per „galines duris“
2010 m. Europos Parlamento plenarinėje sesijoje buvo priimtas Berlinguerio raportas, kuriame išsakomas parama Europos Komisijos siekiams „įgalinti valstybes abipusiškai pripažinti civilinį statusą nurodančius dokumentus“. „European Dignity Watch“ teigimu, šis dokumentas yra pirmas žingsnis siekiant pripažinti vienalyčių asmenų santuoką visos ES mastu.
Jo pagrindu EP buvo parengtas „kelionės žemėlapis“ – planas, turintis padėti sukurti teisinę civilinio statuso suvienodinimo ES bazę, kuris bus svarstomas šį lapkritį. Dokumente teigiama, kad šiandien ES tebėra įvairių kliūčių laisvam asmenų judėjimui užtikrinti, todėl būtina imtis priemonių, kad šios kliūtys būtų pradėtos naikinti. Tačiau kyla rimta dilema: ar gali ES nustatyti prievolę valstybei, kurioje vienalytės santuokos nėra leidžiamos, pripažinti tokios santuokos statusą, jei ji įvyko kitoje ES valstybėje.
Skeptiškai į šią iniciatyvą žiūrintieji teigia, kad tai akivaizdus vieno kertinių ES principų – subsidiarumo pažeidimas. Negana to, toks veiksmas gali paskatinti „vedybų turizmą“, kai piliečiai vyks į vienalytes santuokas įteisinusias šalis susituokti ir grįžę į savo valstybę reikalaus šio statuso pripažinimo. Galiausiai tradicinių vertybių gynėjai pripažįsta skirtingas ES narių visuomenių moralines normas, todėl tokiais klausimais ES biurokratai spręsti neturi teisės.