"Veido" archyvas

Rimvydas Hopas savo lygiaverčiu verslo partneriu drąsiai galėtų vadinti ne tik kolegas, su kuriais dirba ranka rankon, bet ir greit ketvirtąjį gimtadienį švęsiantį sūnų Dagnį, nes kilo mintis gaminti gofruoto kartono vaikiškus baldelius ir žaislus. Sūnus tapo pirmuoju ir svarbiausiu gaminių bandytoju, pagal jo ūgį, poreikius ir norus tėtis keitė ir taisė galutinį produktą.

Viskas prasidėjo nuo atostogų, per kurias neatostogaujama… Sakysite, kaip? Na, išeikite tėvystės atostogų ir pamatysite. Kai sūnui buvo keturi mėnesiai, sūnaus priežiūrą į savo rankas perėmė ir mūsų pašnekovas Rimvydas, turintis vadybininko diplomą ir dirbantis reklamos studijoje. Kaip pats juokauja, išėjo tam pasirengęs – iki tol jis irgi nemažai laiko praleido su sūnumi, tik šalia visuomet būdavo žmona. “Kuo daugiau laiko mudu leidome kartu, tuo plačiau vėrėsi durys į vaikų pasaulį. Pastebėjau, kad Dagnis pačios įdomiausios veiklos ir žaidimų prasimanydavo ten, kur nebūdavo žaislų – biure, poliklinikoje ar namuose, kuriuose neauga vaikų. Juk su savimi kiekvienąkart viso žaislų arsenalo nepasiimsi, bet… kuo mažiau jų yra, tuo daugiau erdvės lieka mažo žmogučio fantazijai”, – pradeda pasakoti apie tai, kaip į mintis ėmė brautis verslo idėja. Ne, tai visiškai nereiškė, kad šmėstelėjus šiai minčiai tėtis nusprendė iš namų pašalinti visus Dagnio žaislus. Berniukas jų turi išties nemažai ir įvairių. “Jo mama, nuolat besidominti naujovėmis, dažnai vyksta darbo reikalais į svečias šalis, iš kurių grįžtant lagamine, žiūrėk, ir įsitaiso koks dar nematytas žaisliukas sūnui ar nauja idėja man”, – šypsosi pašnekovas. Bet būtent tada vyrui į galvą šovė mintis gaminti tokius žaislus, kurie dar ir žadintų vaiko fantaziją.

Pabosta greičiau nei suplyšta

“Ne viena valanda, ne vienas mėnuo prabėgo prie visagalio interneto, ieškant kelių, virstų kūnu. Kol galiausiai buvo pasirinktas gofruotas kartonas. Daugelyje šalių tokie žaislai – ne naujiena. Tai šilta ir lengva medžiaga, natūraliai suyranti gamtoje ir ypač tinkanti kūrybiškumui – ant jos galima piešti, tapyti, klijuoti, dekoruoti tik vaikui suprantamomis priemonėmis, nesibaiminant, kad turimą daiktą jis sugadins. Veikiau priešingai – šis daiktas dėl to taps tik dar gražesnis ir brangesnis jo savininkui”, – taip atsako į klausimą, kodėl jų gaminami žaislai ir baldai yra neišmarginti piešiniais. Kur dar požiūrio į aplinkos tausojimą formavimas? Kam pirkti brangų plastikinį žaislą, su kuriuo, kai jis pabos (o pabosta visi žaislai), kada nors vis tiek reikės atsisveikinti. Tuo tarpu popierius, baigęs būti tinkamas, bus perdirbtas ir vėl prikeltas naujam gyvenimui. Ir tikrai netiesa, kad popieriniai žaislai ar žaisliniai baldeliai tiks vos kelias dienas ar savaitę. “Pristatydami parodoje savo gaminius tris dienas drūti vyrai ant kėdutės laipiojome, demonstruodami jos tvirtumą. Ir nė neklyptelėjo! Tiesa, yra vaikų, kurių rankose žaislai ilgai neužsibūna nepabirę į šipulius, tačiau tikrai ne visiems taip nutinka. Dagnio pasakų namelio – pirmojo Rimvydo su kolegomis “iškepto”kartoninio gaminio – langinė ir durelės nuplyšo gal po mėnesio ar dviejų. Jis gi tame namelyje praktiškai ir gyveno, prieš tai susinešęs kone visus savo daiktus ir žaislus, ir namelį dekoravęs”, – šypsosi vyras.

Be klijų ir dažų!

Pagrindinė šių kartoninių daiktų stabilumo paslaptis – jų konstrukcija. Ir tik iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta. Tačiau vyrai netruko įsitikinti, koks apgaulingas gali būti pirmas įspūdis. Idėjai įgyvendinti prireikė konstruktoriaus sumanumo, jam teko sukurti aibę eskizų. “Beje, nė vieno daikto nuo nieko nenusikopijavome. Visos idėjos ir brėžiniai – originalūs, – didžiuojasi pašnekovas. – Nė vienam daiktui nenaudojami klijai ar kitos sujungimo medžiagos. Ir tai daro šiuos daiktus tik dar sveikesnius ir ekologiškesnius. Kokia ten chemija, kai jais naudojasi vaikai!”

Todėl Rimvydas nesibaimindavo ir kai jo paties sūnus nuspręsdavo su naujais žaisliukais ne tik pažaisti, bet ir jų paragauti – pasak Dagnio tėčio, taip vaikai tik artimiau susipažįsta su medžiagomis, iš kurių vienas ar kitas daiktas yra padarytas. Mažasis Dagnis tapo ir pirmuoju naujų žaislų ir baldų bandytoju. “Kas geriau, jei ne vaikas, gali parodyti, kas jam tinka ir patinka, o kas – ne? Kol kas visi žaislai sūnaus ekspertizę praėjo – net lėlių namelis jam patiko”, – šypsena papuošia Rimvydo veidą. “O jei nebūtų?”, – neiškenčiu nepasmalsavusi. “Tai jau būtų rimtas signalas, kad gali nepatikti ir kitiems vaikams”, – sako duodantis išbandyti kartoninius žaislus ir draugų vaikams.

Tiesa, gavęs tokį žaislą mažylis tą pačią akimirką žaisti negalės, nes jį pagal pridėtas instrukcijas dar reikės surinkti. Taigi be mamos ar tėčio pagalbos – nė iš vietos. Bet tai, pasak pašnekovo, anaiptol ne trūkumas. Juolab kad tyrimai rodo, jog Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria tik apie septynias minutes dėmesio. “Kai pirmąkart parnešiau kartoninį garažą, Dagnis iš laimės pradėjo ploti rankomis – ne tik dėl naujo daikto, bet dėl to, kad tą garažą kartu dėliosime”, šypsosi Rimvydas, kad jo kuriami žaislai dovanoja dar ir bendrumo jausmą.

Gali pagaminti pats? Puiku!Net neabejoju, kad atsiras gausybė skeptikų, klausiančių, kodėl reikėtų tokius žaislus ar baldus pirkti – juk tokį gali pasigaminti ir pats, kad ir iš jau nebereikalingos didesnės kartoninės dėžės. Rimvydas nepuola įtikinėti priešingai. Pasak vyro, net ir plytas savo būsimam namui pasigaminti ar linus suverpti būsimam audiniui galime patys. Tik ar visada turime noro ir laiko tą daryti? O vėliau su šypsena prisimena, kad ir jo sūnui skirtas pirmasis pasakų namelis buvo ne iš ko kito, o būtent iš šaldytuvo pakuotei skirtos dėžės. Tačiau būkime sąžiningi tokių tėčių ar mamų pagamintuose pasakų nameliuose vaikų gyvena išties nedaug. “Visi bando teisintis laiko arba fantazijos stygiumi”, apgailestauja nebijantis konkurencijos ir kviečiantis visus norinčius bendradarbiauti Rimvydas. Todėl jei mūsų gaminiai juos paragins imtis darbo, mes tuo tik džiaugsimės.”