Johnas Irvingas Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamas. Šią pažintį dar labiau sustiprins netrukus mūsų knygynuose pasirodysianti dar viena jo knyga “Viename asmenyje”. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio romano.

Nesėkminga aktorių atranka

Pirmiausia papasakosiu apie panelę Frost. Visiems sakau, jog rašytoju tapau todėl, kad būdamas lemiamo penkiolikos metų amžiaus perskaičiau Čarlzo Dikenso romaną, bet iš tiesų buvau dar jaunesnis, kai, vos susipažinęs su panele Frost, mintyse išvydau, kaip su ja myliuosi, ir kaip tik tą lytinio pabudimo akimirką šuorais užgimė mano vaizduotė. Mūsų asmenybes formuoja tai, ko trokštame. Per tas kelias jaudulingo slapto geismo sekundes aš supratau, jog trokštu tapti rašytoju ir pasimylėti su panele Frost – nebūtinai tokia eilės tvarka.
Su panele Frost susipažinau bibliotekoje. Bibliotekos man patinka, nors sunkiai ištariu tą žodį – ir jo daugiskaitą, ir vienaskaitą. (…)
Dar ironiškiau tai, kad mano pirmoji biblioteka buvo niekuo neypatinga. Paprasčiausia nedidelio Vermonte esančio Ferst Sisterio miestelio viešoji biblioteka – raudonų plytų namukas toje pačioje gatvėje, kurioje gyveno mano seneliai. Aš augau jų namuose Upės gatvėje – iki penkiolikos metų; tada mano mama ištekėjo antrą kartą. (…)
Turbūt nereikia nė sakyti, jog panelę Frost įsiminiau daug geriau negu biblioteką. Nedovanotina, kad jos vardą sužinojau tik kai nuo mūsų pažinties jau buvo praėję daug laiko. Visi ją vadino panele Frost; tada, kai aš gal kiek pavėluotai gavau pirmąjį skaitytojo bilietą ir mudu susipažinom, iš pažiūros ji buvo mano mamos amžiaus – arba truputį jaunesnė. Teta, labai valdinga persona, man buvo sakiusi, kad panelė Frost „kadaise buvo labai graži“, bet aš niekaip negalėjau įsivaizduoti panelės Frost atrodančios dar gražiau negu mūsų pažinties dieną, – nors šiaip jau, netgi vaikystėje, nuolat ką nors įsivaizduodavau. Teta tvirtino, kad kadaise visi miestelio jaunikiai, pamatę panelę Frost, tiesiog nerdavosi iš kailio, stengdamiesi patraukti jos dėmesį. Bet kai kuris nors įsidrąsinęs prisistatydavo, – na, pasisakydavo jai, kuo esąs vardu, – tuomet buvusi gražuolė bibliotekininkė abejingai pažvelgdavo ir lediniu balsu tardavo: „Aš – panelė Frost. Niekada nebuvau ištekėjusi ir tikrai nenorėčiau.“
Taigi panelė Frost, besilaikanti tokio požiūrio, tebebuvo netekėjusi ir kai aš su ja susipažinau; Ferst Sisterio jaunikiai, nors man tai atrodė nesuvokiama, jai jau seniai nebeprisistatinėjo.

Lemtingasis Dikenso romanas, – kurį perskaitęs panorau tapti rašytoju, bent jau taip visada sakau, – buvo „Didieji lūkesčiai“. Neabejoju, kad ir pirmą, ir antrą kartą jį perskaičiau būdamas penkiolikmetis. Tikrai žinau, kad tada dar nesimokiau privačioje berniukų mokykloje, nes tą knygą gavau Ferst Sisterio miestelio bibliotekoje – du kartus. Niekad nepamiršiu dienos, kai nuėjau ten, norėdamas pasiimti ją antrą kartą; iki tol man nė sykio nesinorėjo iš naujo skaityti viso romano.
Panelė Frost įbedė į mane skvarbų žvilgsnį. Tada mano viršugalvis vargu ar siekė jos pečius. „Kadaise panelė Frost buvo kaip kokia statula“, – sakė man teta, tarytum net panelės Frost ūgis ir figūra būtų egzistavę tik praeityje. (Žinojau, kad man ji visada bus kaip statula.)
Panelė Frost buvo tiesios laikysenos, plačių pečių moteris, tačiau mano dėmesį labiausiai patraukė mažytės, bet dailios jos krūtys. Kaip savotiškas kontrastas vyriškam ūgiui ir akivaizdžiai fizinei jėgai, panelės Frost krūtys atrodė ką tik atsiradusios – neįtikimai mergaitiškos, tarsi dar tebedygstančios. Nesupratau, kaip ne per jauniausia moteris gali šitaip atrodyti, bet buvo aišku, kad jos krūtys sužadina visų ją išvystančių paauglių vaizduotę; na, aš taip maniau tada, su ja susipažinęs, – kada tai buvo? – 1955-aisiais. Be to, noriu jus patikinti, kad panelė Frost niekada nebūdavo apsirengusi provokuojamai, bent jau ten, priverstinėje apytuštės Ferst Sisterio viešosios bibliotekos tyloje; ten beveik niekas neužeidavo, nei dieną, nei vakare, kad ir kelinta būtų valanda.
Kartą nugirdau valdingąją tetą sakant (mano mamai): „Panelė Frost jau nebe tokio amžiaus, kai pakanka paaugliškų liemenėlių.“ Aš, trylikametis, tada pamaniau, jog tai reiškia, kad – nuolat viską kritikuojančios tetos nuomone – panelės Frost liemenėlės netinka jos krūtims, arba atvirkščiai. Buvau įsitikinęs, kad tinka! Ir dabar, visą laiką, kol kankinamai mąsčiau apie skirtingą savo paties ir tetos domėjimąsi panelės Frost krūtimis, žadą atimanti bibliotekininkė neatitraukė nuo manęs minėtojo skvarbaus žvilgsnio.
Su ja susipažinau būdamas trylikos; o šią baugią akimirką man jau buvo penkiolika, bet kiaurai veriančiomis akimis panelė Frost žiūrėjo taip ilgai, kad atrodė, jog ji ištisus dvejus metus ir išbuvo įbedusi į mane tą savo žvilgsnį. Galiausiai, išgirdusi, kad noriu dar kartą perskaityti „Didžiuosius lūkesčius“, ji tarė:
– Šitą jau skaitei, Viljamai.
– Taip, man labai patiko, – pasakiau, vos neleptelėjęs, kad man labai patinka ji. Ji kalbėjo itin oficialiai – buvo pirmas žmogus, į mane visada taip ir kreipdavęsis: Viljamai. Šeima ir draugai vadino Bilu arba Biliu.
Norėjau pamatyti panelę Frost dėvinčią tik liemenėlę, nepakankamai (visur kištis mėgstančios mano tetos manymu) suvaržančią krūtis. Bet tokios įžūlybės vis dėlto neišpyškinęs, paprašiau:
– Norėčiau „Didžiuosius lūkesčius“ perskaityti dar kartą.
(Nė žodžio apie nuojautą, kad panelė Frost man bus padariusi tokį pat pribloškiamą įspūdį, kokį Estela daro vargšui Pipui.)
– Taip greit? – nustebo panelė Frost. – Juk „Didžiuosius lūkesčius“ skaitei vos prieš mėnesį!
– Nekantrauju perskaityti dar kartą.
– Yra daug Čarlzo Dikenso knygų, – pasakė man panelė Frost. – Gal paskaityk kurią nors kitą, Viljamai.
– O, paskaitysiu, – patikinau ją, – bet pirmiausia noriu dar kartą perskaityti šitą.
Kai panelė Frost antrą kartą ištarė „Viljamai“, man akimirksniu pasistojo, – nors tada mano, penkiolikmečio, penis buvo mažas ir erekcija juokingai menka. (Turbūt pakanka pasakyti, jog nebuvo pavojaus, kad panelė Frost tą erekciją pastebės.)
Visažinė teta mano mamai buvo sakiusi, kad aš, kaip tokio amžiaus, per menkai išsivystęs. Savaime suprantama, ji turėjo omeny, kad „per menkai išsivystęs“ kitu atžvilgiu (arba visais); kiek žinau, mano penį ji galėjo būti mačiusi tik kai buvau kūdikis, – o gal nematė ir tada. Neabejoju, kad apie žodį „penis“ dar turėsiu ką papasakoti. O kol kas jums užteks žinoti, jog man itin sunku ištarti „penis“; šiaip taip išspaustas, tas žodis, – kai apskritai pavyksta jį pasakyti balsu, – mano lūpose skamba kaip „pėnis“. Rimuojasi su „kėnis“, jeigu jums dar neaišku.
Šiaip ar taip, tada, kai pareiškiau norįs antrą kartą pasiimti „Didžiuosius lūkesčius“, panelė Frost apie mano seksualines kančias išvis nieko nežinojo. Tiesą sakant, man pasirodė, jog ji įsitikinusi, kad, kai bibliotekoje šitiek knygų, skaitydamas kurią nors iš naujo tiesiog nedovanotinai švaistyčiau laiką.
– Kuo tie „Didieji lūkesčiai“ tokie ypatingi? – paklausė panelė Frost.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.