Vokietijoje trijų Baltijos šalių kultūrų siejimo tradicija gerokai stipresnė nei Prancūzijoje.

Neseniai Kultūros ministerijoje Vilniuje surengtas dvylikos Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje dirbančių kultūros atašė metų susitikimas. Ta proga „Veidas“ kalbina dešimties metų šio darbo patirtį sukaupusią Rasą Balčikonytę, septynerius metus besirūpinusią lietuviškos kultūros sklaida Vokietijoje ir pastaruosius trejus – Prancūzijoje.

VEIDAS: Kaip per šį dešimtmetį keitėsi Lietuvos kultūros atašė veiklos sąlygos ir galimybės?
R.B.: 2004-aisiais, kai po Lietuvos įstojimo į ES išvažiavau dirbti į Vokietiją, tebuvo paskirti vos keli Lietuvos kultūros atašė. Važiuoti būtinai reikėjo, nes tuometinė Vokietijos įgaliotoji ministrė kultūrai ir medijoms Christina Weiss buvo skyrusi milijoną eurų dešimties valstybių – naujųjų ES narių kultūrai pristatyti. Tuomet atrodė, kad sulaukėme labai daug dėmesio, lietuvių kultūros pristatymai vyko visose Vokietijos federacinėse žemėse. Dabar jau atrodytų, kad visko buvo mažoka. Svarbiausia, kad jau tada buvome suvokę, kokia didelė galia yra šalies kultūros pristatymas užsienyje, nes anksčiau buvome liudininkai, kaip intensyviai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje šia linkme darbavosi britai, vokiečiai, prancūzai ar skandinavai.
VEIDAS: Vokietijoje praleidote septynerius metus. Per tiek laiko galima giliai šaknis įleisti…
R.B.: Taip atrodo, tačiau nepamirškite, kad Vokietija nėra vienalytė. Joje nėra netgi mums įprasto kultūros ministro posto – tuo rūpinasi įgaliotasis ministras, o kiekviena federacinė žemė turi skirtingą kultūros politiką. Kai kuriose žemėse apskritai nėra jokių už kultūrą atsakingų institucijų ar asmenų, kitos tokius turi, trečiose šią sritį kuruoja kanceliarijų tarptautinių santykių arba švietimo skyriai. Taigi skirtingose žemėse ir patirtis buvo skirtinga, priešingai nei centralizuotu kultūros valdymu pasižyminčioje Prancūzijoje.
Kita vertus, tie skirtumai, tarkim, tarp Pietų Bavarijos ir šiaurinio Hamburgo arba tarp Rytų Vokietijos ir Frankfurto prie Maino sudaro kultūrinės įvairovės įspūdį. Todėl kiekvieną kartą privalai įvertinti, kokie renginiai kurioje žemėje labiau tinka.
VEIDAS: O kurios žemės pačios draugiškiausios Lietuvos kultūrai?
R.B.: Pirmiausia, žinoma, pats Berlynas, nes tai – vienas atviriausių Europos miestų. Tiesa, jis turi problemą: iš pirmo žvilgsnio to galbūt nepamatysi, tačiau Berlynas, kaip ir Vilnius, yra neturtingas, prasiskolinęs miestas. Todėl jame kultūros renginiams sunku tikėtis kofinansavimo, užtat lengva rasti tinkamų erdvių, o pasistengus – ir smalsios auditorijos. Stengtis būtina todėl, kad Berlyno federacinėje žemėje (priminsiu, kad trys Vokietijos miestai – Brėmenas, Hamburgas ir Berlynas prilyginami atskiroms federacinėms žemėms) per parą, kaip skelbia oficiali statistika, įvyksta net tūkstantis kultūros renginių.
Hamburgas stiprios lietuvių bendruomenės pastangomis irgi tapęs reikšmingu mūsų kultūros centru. Už tai ypač norėčiau padėkoti ten gyvenančiai lietuvių rašytojai Juttai Noak. Taip pat draugiškai buvome sutinkami Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje: Diuseldorfo, Dortmundo, Eseno miestuose. Tai viena turtingiausių Vokietijos žemių, nuo seno palaikanti stiprius ekonominius ryšius su Lietuva. 2008-aisiais, kai minėjome Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo (o tuomet Vokietija pirmoji pripažino Lietuvą) 90-ąsias metines, čia vyko kone daugiausiai renginių.
Dar galėčiau paminėti Heseno žemę ir mugėmis garsėjantį Frankfurto miestą. Kadangi mūsų leidėjai gerai padirbėjo rengdamiesi 2002-ųjų Frankfurto knygų mugei, kurioje Lietuva dalyvavo ypatingos viešnios teisėmis, nuvykusi ten po poros metų jaučiau to įdirbio atgarsius. Daug kas prisiminė, kaip puikiai Lietuva pasirodė knygų mugėje, ir vien tai vėliau mūsų rašytojams atvėrė gana daug durų. Todėl galiu tvirtinti, kad investuoti į vieną didelį kultūros renginį užsienyje visuomet apsimoka labiau negu į daug mažų.
VEIDAS: Kokie buvo tie didieji lietuvių kultūros renginiai?
R.B.: Visų pirma – mano jau minėta Lietuvos įstojimui į ES skirta kultūrinė programa: tuomet per metus organizavome 65 renginius, ir daugumą jų finansavo Vokietija. Tokia buvo pilietinė ministrės Ch.Weiss pozicija: ji pabrėždavo, kad plečiantis ES valstybių ratui daug diskutuota apie politiką ir migracijos grėsmes, tačiau naujųjų narių kultūra Europos senbuvėms tebebuvo menkai pažįstama.
Kita plati kultūrinė programa visoje Vokietijoje vyko 2008-aisiais. Ją inicijavo visų trijų Baltijos valstybių ambasados. Tiesa, vienintelis bendras trijų šalių renginys buvo įspūdingas programos atidarymas Berlyno filharmonijoje, kurios trijų tūkstančių vietų salė buvo pilnutėlė. Vėliau kiekviena šalis save pristatinėjo atskirai. Vokietijoje nepaprastai populiarios pilietinės bei politinės apskritojo stalo diskusijos, ten netrūksta darbščių mūsų literatūros vertėjų (Claudia Sinnig, Cornelius Hellis) – stengėmės tuo pasinaudoti. O Prancūzija, pavyzdžiui, profesionalių lietuvių literatūros vertimų gausa pasigirti negali.
VEIDAS: Kaip kito lietuvių kultūros pristatymo užsienyje galimybės per pastarąjį dešimtmetį?
R.B.: Sakyčiau, jos kito teigiama linkme, nors ekonominė krizė buvo justi ir Vokietijoje. Lėšos nebūdavo problema, kadangi prie daugelio renginių organizavimo prisidėdavo ambasada. Ypač norėčiau padėkoti Užsienio reikalų ministerijos Transporto skyriui, nes visos parodos iš Lietuvos atkeliaudavo diplomatiniu paštu. Menininkai, pristatantys savo kūrybą užsienyje, galėjo kreiptis papildomo finansavimo į Kultūros fondą, kurio funkcijas neseniai perėmė Kultūros taryba.
Pagalbos sulaukiame ir vietoje, tik ją sunku įvertinti skaičiais. Tarkim, sales renginiams ir jų techninio personalo paslaugas paprastai susitarę gauname nemokamai, nes jeigu už jų nuomą reikėtų atsiskaityti komerciniais įkainiais – per metus pajėgtume surengti gal vos porą kultūros renginių…
VEIDAS: Ar Vakarų Europa suvokia Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūrų skirtumus, ar vis dar priima mus kaip „Baltijos konglomeratą“?
R.B.: Vokietijoje, nepaisant to, kad būta svarbių jos istorinių sąsajų su kiekviena iš Baltijos šalių (o ypač su Latvija ir Estija), „Balticum“ sąvoka buvo labai gaji. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad nuo jos pereitume prie atskirų valstybių pristatymo. Tokį poreikį juto visų trijų šalių atašė, todėl dabar mūsų kultūrinio vienijimo tendencija pamažu nyksta.
Prancūzijoje „Balticum“ sąvoka niekada nebuvo taip giliai įsišaknijusi, tačiau, tarkim, Lietuvos pirmininkavimo ES proga surengtuose pristatymuose dažnokai iš auditorijos sulaukdavome klausimų apie trijų Baltijos šalių kultūrinius skirtumus. Tuomet kantriai aiškinome, kad „Balticum“ sąvoka yra dirbtinė, o ne prigimtinė.
O jei kalbėtume apie galimybių skirtumus, tai Lietuva ir Estija, pristatydamos savo kultūrą užsienyje, galėjo sau leisti pastebimai daugiau negu Latvija. Tą patį mačiau ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, kur Latvijos ambasada netgi neturi atskiro atašė kultūrai.
VEIDAS: Ar Prancūzijai centralizuotas kultūros reikalų tvarkymas labiau padeda, ar trukdo?
R.B.: Nors administravimas šalyje centralizuotas, tačiau regionai čia taip pat stiprūs. Prancūzijoje, kitaip nei Vokietijoje, plėtodamas projektą turi užsitikrinti politinį užnugarį. Paryžiuje viskas eisis gerokai lengviau, jei apie organizatorių ketinimus žinos ir juos palaimins Kultūros ministerijos vadovybė, o regionuose – miestų merai arba tų regionų prefektūros. Būtent iš ten sulaukiama finansavimo kultūriniam bendradarbiavimui.
Man pasisekė tuo, kad pradėjus darbą Prancūzijoje kultūros ministru dirbo Fredericas Mitterrand’as, buvusio šalies prezidento Francois Mitterrand’o sūnėnas, gerai išmanantis Lietuvos kultūrą ir labai vertinantis tokius mūsų menininkus, kaip Jonas Mekas, Šarūnas Bartas ir Antanas Sutkus. Jis iškart pasiūlė 2012-aisiais įgyvendinti Lietuvos kultūros metų programą, tuoj pat paskirdamas jai solidų, mūsų akimis vertinant, finansavimą. Ši programa vadinosi „Voyage en Lituanie“ (Kelionė į Lietuvą) ir apėmė keliolika renginių, kurių dauguma vyko valstybinėse institucijose Paryžiuje. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė Prancūzijos nacionaliniuose archyvuose veikusi senųjų Lietuvos žemėlapių paroda.
Buvusio Luvro direktoriaus Henri Loyrette’o palaiminimu pernai pavyko Vilniuje eksponuoti graviūrų parodą iš Luvro muziejaus, o Lietuva veikiausiai bus pakviesta dalyvauti šio muziejaus rengiamoje Europos renesanso keramikos parodoje. Dabar turime sumanymą Lietuvoje pristatyti iki šiol mums nežinomą skulptoriaus Antano Mončio paveldą, esantį privačiose prancūzų valdose. Tai ne vien skulptūros, bet ir menininko rankomis išpjaustyti stalai, kėdės ir netgi durų rankenos.
VEIDAS: Prancūziją dažniau įsivaizduojame kaip scenos menų šalį. Įdomu, kokio profilio lietuvių menininkams joje geriausiai sekasi save pristatyti?
R.B.: Teatrų Prancūzijoje tikrai daug, kaip ir teatro festivalių, tačiau į juos nėra taip paprasta patekti. Nors šiemet tai jau pavyko „Lėlei“ ir Oskaro Koršunovo teatrui, taip pat neseniai viešėjo Rimo Tumino Maskvos J.Vachtangovo teatre režisuotas spektaklis „Eugenijus Oneginas“. Bet jei reikėtų išskirti vieną kryptį, sakyčiau, kad labiausiai čia žinomi ir mėgstami Lietuvos fotografai. Aleksandrą Macijauską, Antaną Sutkų, Romualdą Rakauską ir visą Lietuvos fotografijos mokyklą prancūzai gerbė dar sovietmečiu, galima net sakyti, kad jiems ji tapo vienu iš postūmių domėtis mūsų šalimi. Taip pat Prancūzijoje gerai žinomi lietuvių kino dokumentininkai ir trumpametražių filmų kūrėjai. Aktyvios kino vadybininkės Rimantės Daugėlaitės pastangomis jie dažnai sulaukia kvietimų į Prancūzijos festivalius, kurie šioje šalyje labai populiarūs.
Be to, prancūzai nuo seno gerbia kultūros paveldą, ir mums nevalia to pamiršti. Naujausia tendencija – modernaus meno pristatymai kultūros paveldo objektuose: istorinėse pilyse ir soduose. Tokiame projekte, organizuotame vienoje iš senųjų Luaros pilių, neseniai dalyvavo ir Vilniaus dailės akademijos atstovai. Kadangi Lietuva jau gali pasiūlyti vietų kūrybinėms menininkų rezidencijoms, tai irgi pasitarnauja bendradarbiavimo plėtrai.