Vis dar didingos pilys ir kunigaikščių išvaikščioti takai, kerintys gamtos stebuklai ir Mažosios Lietuvos šviesuolių atminimas – visa tai telpa į vieną maršrutą! Nuo Kauno Rusnės link  besitęsiantis kelias paseks tūkstantį ir vieną pasaką.

Visas Nemuno grožis

Nepakanka žinoti, kad Nemunas yra svarbiausia Lietuvos upė. Važiuojant keliu nuo Kauno iki Šilutės arba Rusnės galima tai pajusti, nes Nemunas jus lydi ilgąją kelio dalį.
Panemunės kelias – bene vaizdingiausias maršrutas visoje Lietuvoje, kartais net Rojaus keliu vadinamas. Toks epitetas visai neperdėtas, nes vaizdai čia išties kvapą gniaužia. Kelias apsuptas įspūdingo kraštovaizdžio: vienoje pusėje upė, kitoje – pilys. Tik spėk žvalgytis ir fiksuoti akimirkas.

"Veido" archyvas

Žvilgsnis pro Raudondvario dvaro langą

Lietuviška gamta čia pasirodo visu savo grožiu. O įspūdingiausia ji būtent dabar, kai dar žydi sodai, kai žieduose skęsta maži, jaukūs miesteliai Vilkija, Seredžius, Veliuona, Panemunė… Turistams tenka dažnai stabtelėti, nes miesteliai išsidėstę vienas šalia kito. Ir visi turi ką papasakoti.

Pilių pasakos

Vos dvylika kilometrų nuo Kauno įsikūręs Raudondvaris pasitinka pilimi – raudonų plytų, kaip ir pridera pagal gyvenvietės pavadinimą. Ir tik pirmąja iš tų, kurias važiuojant panemunės keliu galima išvysti.

Raudondvario pilis – buvusi didikų rezidencija. Dar XVII a. čia gyveno Radvilos, vėliau – Tiškevičiai. Pastarieji pavertė Raudondvario pilį kultūros ir meno židiniu, o tokią pilies paskirtį stengtasi išsaugoti iki šių laikų. Štai ir šiuo metu pilyje veikia kompozitoriaus Juozo Naujalio muziejus, organizuojami renginiai. Vis dėlto kurį laiką pilis buvo šiek tiek apleista, tačiau vos prieš keletą savaičių pradėti jos atnaujinimo darbai. Tikimasi, kad po jų pilis vėl taps kultūros ir turizmo traukos centru.

"Veido" archyvas

Panemunės pilis žavi paslaptingumu

Pavažiavus tolėliau laukia viena įspūdingiausių panemunės kelio stotelių – Raudonės pilis. Tai didžiulis raudonų plytų dvaras, kadaise priklausęs pačiam Žygimantui Augustui. Pilis degė, buvo apgriauta ir vėl atstatyta, o dabar ji rekonstruota taip, kad savo tvarka žavi iš tolo. Jau kurį laiką pilyje veikia mokykla. Tačiau lankytojams iš visos Lietuvos ir užsienio Raudonės pilis visada liks tikru karališku dvaru, kuriame gyveno kunigaikščiai ir didikai.

Lankytojams daro įspūdį ir Raudonės pilies parkas, kuriame smagu vaikštinėti tarp šimtamečių medžių. Pasakojama, kad po seniausiu iš ąžuolų paskutinį kartą puotavo kunigaikštis Gediminas. Didžiulis medis iki šiol vadinamas Gedimino vardu. Savas legendas turi ir parko kalneliai: Meilės, Draugystės, Beždžionkalnis. Štai apie pastarąjį pasakojama, kad čia vienas pilies savininkas palaidojęs labai mylėtą beždžionėlę.

"Veido" archyvas

Raudonės pilyje įsikūrusi mokykla

Kita stotelė – Panemunės pilis. Raudonės pilis pakeri tvarka, Panemunės – autentiškumu. Ji nėra taip preciziškai sutvarkyta, bet būtent dėl to čia galima pajusti itin stipriai alsuojančią pilies dvasią. Įsikūrusi ant Nemuno kranto, apsupta galingų medžių, Panemunės pilis vilioja savo paslaptingumu. Šiuo metu ji priklauso Vilniaus dailės akademijai, todėl joje eksponuojami studentų ir dėstytojų darbai, vyksta kultūriniai renginiai.

Kur probočių vaikščiota

Net ten, kur nebėra pilių, buvusią šalies didybę vis dar primena piliakalniai. Jie pasakoja apie seniausias Lietuvos gyvenvietes, kunigaikščius ir nuožmias kovas su kryžiuočiais.

Seredžius – nedidelis miestelis, jame dabar vos keli šimtai gyventojų, bet jame stovintis piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu, primena, kad kadaise čia vyko tai, ką dabar vadiname istorija. Piliakalnis pavadintas romėnų kunigaikščio Palemono garbei, iš kurio, pasak vienos legendos, kildinami lietuviai. Tačiau iš tiesų gyvenvietė turi daugiau bendro ne su romėnais, o su kryžiuočiais. XIII–XIV amžiuje čia stovėjusi Pieštvės pilis buvo nuolat kryžiuočių puldinėjama, kol galiausiai sudeginta. Išliko tik kalnas, į kurį kasdien kopia turistai. Pavyksta tik ištvermingiausiems, nes kalnas aukštas ir status. Tačiau viršūnė – verta pastangų, mat nuo jos atsiveria itin įspūdingas vaizdas: Nemuno ir Dubysos sankirta bei jaukios Seredžiaus apylinkės.

Lankantis nedidukėje, ramioje Veliuonoje sunku patikėti, kokią ilgą ir sudėtingą istoriją šis miestelis skaičiuoja. Tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, čia žmonių gyventa jau akmens amžiuje. Vėliau, kovų su kryžiuočiais laikais, čia buvusi viena svarbiausių tvirtovių dešiniajame Nemuno krante, vyko nuožmiausios kovos. Dabar tai gražus, tačiau mažas ir ramus miestelis: sunku patikėti, kad tai galėjęs būti vienas krašto centrų. Tik obeliskas, žymintis, kad čia, pasak legendų, palaidotas kunigaikštis Gediminas, primena atsidūrus istorinėje vietovėje. Pasakojama, kad kunigaikštis žuvo gindamas Veliuonos pilį ar šturmuodamas kryžiuočių Bajerburgą, o Veliuonoje jį palaidoję gyventojai ant kapo supylė kalnelį.

Netoliese ir kitas piliakalnis, vienų vadinamas Ramybės, kitų – Pilies kalnu, mat čia iš pradžių pagoniški aukojimai vykdavę, vėliau galinga Junigedos pilis stovėjusi. Iki šių laikų ant kalno išliko aukuras Velionai – vėlių ir mirusiųjų deivei. Pagonys tikėjo, kad Velionai reikia dėkoti už derlingas žemes ir vaisingus gyvulius, todėl degindavę aukurą ir keldavę deivei vaišes. Manoma, kad deivės Velionos garbei ir buvo pavadinta gyvenvietė.

Pamario stebuklai

Kelias toliau vingiuoja pamario link. Čia jau kiti istorijos puslapiai – juk prasideda Mažoji Lietuva.

Bitėnai labiausiai lankomi dėl kapinaičių – jos lietuviškuoju Panteonu vadinamos, mat čia ilsisi Martynas Jankus, Vydūnas ir kiti žymūs Mažosios Lietuvos šviesuoliai. Bitėnuose ir spaustuvininko M.Jankaus muziejus įsikūręs. Kintuose saugomas kito anų laikų šviesuolio – Vydūno atminimas.

Visai netoli Bitėnų, Rambyno kalne, atgimsta pagonių dievai. Čia dar ir dabar tvyro dievobaiminga nuotaika, o užsimerkus galima išgirsti senovės baltų dainas. Mat daugelį metų čia buvo aukojama, švenčiamos pagoniškos šventės. O jei netikite dievais, patikėsite gamta. Ant kalno įrengta apžvalgos aikštelė atskleidžia visą Nemuno žavesį.

Šilutės rajone esantis Rusnės miestelis – vienintelė tokia Nemuno sala Lietuvoje, apjuosta upių ir išvagota upelių. Vietovė žavi senaisiais žvejų kaimeliais, etnografine žvejo sodyba ir savo kraštovaizdžiu – juk visur aplink tyvuliuoja vanduo.

Vis dėlto lietuviškąja Venecija vadinama ne Rusnė, o nedidelis Minijos kaimelis. Dar visai neseniai žmonės kraustėsi iš kaimelio dėl nepakeliamų potvynių. Tačiau jį sutvarkius, jie gali džiaugtis, kad gyvena vienoje įspūdingiausių pamario vietų. Pagrindinė kaimo gatvė – tiesiog Minijos upė, o namai išsidėstę abipus jos. Aplink nuostabi gamta, čia pat Kuršių marios, kurias ta pačia Minijos upe lengva pasiekti.

Būtina aplankyti ir Ventės ragą. Juk tai viena geriausių vietų stebėti migruojančius paukščius ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jo smaigalyje pasitinka jau daugiau kaip šimtą metų stovintis švyturys ir visiška ramybė, girdėti tik klykaujantys paukščiai. Čia keliautojų laukia ir patogus kempingas, maži viešbutukai.

"Vedio" archyvas

Ventės rage pasitinka klykaujantys paukščiai