Vienas universitetas, viena nuomonė, viena partija!
Vienam aukštojo mokslo pertvarkos etapui nepasibaigus jau siūloma šokti į kitą.
Vyriausybės sudaryta darbo grupė pasiūlė Lietuvos universitetus jungti ir palikti po vieną tiek Vilniuje, tiek Kaune. Visa tai panašiau į avantiūrą nei į racionalų sprendimą, nes šis siūlymas visiškai neatitinka nei Europos, nei viso pasaulio tendencijų ir panėšėja į totalitarizmo šūkį bei norą likviduoti laisvę ir konkurenciją.
Šiandien ES valstybėse veikia apie 4 tūkst. privačių ir valstybinių universitetų, Lietuvoje – 19. Europoje vienas universitetas aptarnauja 110 tūkst. gyventojų, Lietuvoje – 160 tūkst. Jei norėtume atitikti bendrą Europos vidurkį, Lietuvoje turėtų būti 27 universitetai.
Galime tuo piktintis ar stebėtis, bet universitetai šiandieniniame pasaulyje tapo masinės kultūros reiškiniu. Taip atsitiko ne dėl dekadanso aukštajame moksle ar politikų noro kontroliuoti akademines bendruomenes, bet dėl postindustrinės visuomenės poreikių, pasikeitusio globalaus pasaulio būtinybės būti pasiruošusiam konkuruoti globalioje darbo rinkoje. Darbininkų darbo vietas užėmus robotams, kitose srityse dirbantiems žmonėms keliami didesni kvalifikaciniai reikalavimai. O be universiteto jų neįgysi. Universitetas jau nebėra tik elito užsiėmimas, bet kvalifikuotos darbo jėgos rengimo įstaiga. Kitos prasmės aukštojo mokslo diplomas nebeturi. Išsilavinusių aristokratų laikai, kai aukštasis mokslas buvo tiesiog gražus priedas prie ištekančios dukters kraičio, kaip tai įtaigiai parodyta garsiame Thomo Manno romane “Budenbrokai”, jau seniai praeityje. Šiandien aukštojo mokslo diplomas yra elementari būtinybė siekiant konkuruoti darbo rinkoje.
Dabar kone pusė visų abiturientų Europoje siekia aukštojo mokslo diplomo. Manoma, kad jo siekiančiųjų nuolat daugės, nes darbo rinka nepalanki ne tik abiturientams, bet net ir bakalauro studijas baigusiems studentams. Visas civilizuotas pasaulis ruošiasi tam, kad kone visi vidurinių mokyklų abiturientai žengtų universiteto ar kolegijos link. Darbo rinkoje vietos bakalaurams beveik nebėra, minimaliu išsilavinimo standartu tampa magistro diplomas.
Tai suvokiantiems nebėra prasmės kalbėti apie universitetų elitarinius tikslus ar elitarinį, nei nuo valdžios, nei nuo visuomenės nepriklausantį, valdymo modelį. Jei už universitetų veiklą moka ne mecenatai, o visa visuomenė, už tas lėšas ir jų prasmingą naudojimą reikia ne tik atsiskaityti, bet ir įsileisti jų naudojimo racionalumo kontrolę. Dalies akademinio sluoksnio reikalavimas „duokit mums daugiau pinigų, neverskit konkuruoti aukštojo mokslo rinkoje ir suteikit autonomijos laisvę“ tėra pasąmoninis troškimas grįžti į sovietmetį.
Visi viešojoje erdvėje pasirodantys kaltinimai Lietuvos aukštojo mokslo komercializacija ar akademinės laisvės ribojimu yra tik provincijos lygio burnojimai. Filosofai dažnai linkę matyti pasaulį žengiantį į pražūtį, nes nesiklausoma protingų žmonių ar filosofų. Burnotojai pamiršta, kad tas komercializuotas pasaulis mus nuolat ir kantriai maitina finansine ir administracine bei intelektine parama. O vartotojiška Vakarų visuomenė yra laimingesnė ir laisvesnė už bet kokią kitą ir visai nesiruošia keisti savo pasaulėžiūros.
Mūsų Vyriausybės sudarytos darbo grupės narių postringavimai, kad fizikams būtų neprošal išklausyti ir meno paskaitų, yra įdomūs. Bet ar tikrai tokių meniškų fizikų poreikiams tenkinti būtina sujungti universitetus? O tvirtinimai, kad dideli universitetai geriau nei maži, yra niekuo nepagrindžiamas teiginys. Kokybės ieškojimas organizacijos dydyje – labai atsilikęs ir labiau atsilikusioms valstybėms būdingas bruožas. Pasaulyje pilna labai nedidelių, bet labai aukštos kokybės universitetų. Priešingai – organizacijos dydis daro struktūrą inertišką ir sunkiai valdomą bei dar sunkiau modernizuojamą.
Šiandienos pasaulis žino tik vieną patikimą ir jau patikrintą inovacijų, vedančių į progresą, skatinimo mechanizmą – tai konkurencija. Harvardas ir Kembridžas tapo pasaulio universitetų kokybės ženklais ne todėl, kad buvo didžiausi ir rinkoje turėjo išskirtines sąlygas ribojant kitų universitetų kūrimąsi ir egzistavimą. O todėl, kad savo išskirtinumą įrodė veikdami aukštojo mokslo įstaigų rinkoje. Darbo grupės siūlymas palikti po vieną universitetą Vilniuje ir Kaune labai panašus į aukštojo mokslo koncepciją Rusijoje. Čia taip pat privilegijuoti du universitetai, suteikiant nacionalinio statusą, parūpinant didesnį finansavimą, o visi kiti nustumiami į užribį.
Iš tiesų likvidavus konkurenciją universitetai netektų tarpusavio konkurencijos dvasios. Kas yra konkurencija ir ką ji reiškia, reikia aiškinti tik tiems, kurie niekada nėra dirbę jos sąlygomis. Kitiems konkurencijos jėga, vedanti bet kurią organizaciją inovacijų ir pažangos keliu, yra akivaizdi.
Universitetų autonomija svarbus dalykas. Konstituciniame Teisme savo eilės laukia byla dėl universitetų autonomijos. Pagrindinis ginčas susijęs su universitetų tarybų sudarymu. Ar gali pusės tarybos narių paskyrimą nulemti ministerijos vadovų sprendimai? Kokios universiteto autonomijos apimtys? Ar visuomenė turi teisę dalyvauti universitetų valdymo bei kontrolės procese ir kaip tai turi būti realizuojama? Jei nebus realios konkurencijos tarp universitetų, visi šie klausimai netenka prasmės. Vienas universitetas bus lengvai kontroliuojamas. Kaip lengvai kontroliuojamas vienas laikraštis ar viena politinė partija. Viename universitete bus tik viena nuomonė, vienas požiūris ir viena pasaulėžiūra. Ar tikrai norime taip nuskurdinti naujai gimstančią mūsų valstybę?
- Nėra panašių straipsnių.
Komentarai (3)
Komentuoti
Loading ...
Gerbiamas Redaktoriau, nenoriu būti banalus, bet kiek universitetų 100 tūkst. gyventojų yra tokioje Estijoje? Ir ar ten viskas veda į vieną tiesą, viena partiją?
Be to, Europa Europai nelygu. Yra Danija, yra Prancūzija- geriausių lentelėje abi turi po du universitetus? Į ką siūlote lygiuotis- į Šiaurę, ar Pietus?
Pagarba autoriui. Įžvalgus, argumentuotas straipsnis. Gaila, kad “ekspertų” grupėje nebuvo taip mąstančių. Tiksliau, akivaizdu, kad taip mąstantys negalėjo būti parinkti ekspertais.
Gal jums įdomu:
PETICIJA
Už Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto mokslinės ir akademinės veiklos tęstinumą Vilniaus universiteto sudėtyje.
Pretekstas — Darbo grupės, sudarytos Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2011 m. gegužės 31 d. potvarkiu nr. 129, 2011 m. spalio 12 d. pateikti siūlymai dėl Valstybinių Lietuvos universitetų optimizavimo iki 2017 metų pabaigos ir Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto prijungimo prie Vytauto Didžiojo universiteto iki 2012 m. pabaigos.
Mes, pasirašiusieji šią peticiją, nesutinkame su darbo grupės siūlymais dėl Valstybinių Lietuvos universitetų optimizavimo koncepcijos, tikslų ir būdų. Kategoriškai prieštaraujame dėl Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto prijungimo prie Vytauto Didžiojo universiteto.
Teigiame, kad „optimizavimo“ projektas nuleistas „iš viršaus“ be diskusijų viešuomenėje, darbo grupės sudėtyje nebuvo atstovaujama reformuojamų universitetų akademinė bendruomenė. Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad „optimizacijos“ vizija buvo iš anksto numatyta (kieno?), o darbo grupė tik „realizavo“ Ministro Pirmininko potvarkyje (2011 m. gegužės 31 d. potvarkio nr. 129) paskirtąją užduotį.
Kokie tikrieji ir deklaruojami tikslai? Keliamas uždavinys sukurti tarptautinėje erdvėje konkurencingus universitetus, tuo tarpu akivaizdu, kad didelių universitetinių konglomeratų kūrimas gerokai sumažins ir net panaikins vidinį konkurencingumą. Tariamo universalumo siekis niveliuos specializuotus, skirtingas tradicijas puoselėjančius universitetus. Mechaninis sujungimas neužtikrins viešai deklaruojamų tikslų realizacijos.
Akivaizdu, kad reforma daroma tik dėl reformos. Akademinė bendruomenė puikiai prisimena, kad vos prieš keliolika metų, su nemažesniu užsidegimu buvo vienas po kito steigiami universitetai (ypač valstybiniai), kuriamos kitos aukštosios mokyklos. Pasiekus tuometinius tikslus — viliojančias pozicijas rektoratuose, kitose akademinėse grandyse, etc. — viskas tapo greitai pamiršta, procesas be adekvačios analizės ir vertinimų chaotiškai pasuktas atgal. Susidaro įspūdis, kad vienas iš tikrųjų tikslų yra sukelti sumaištį, „sudrumsti vandenį“, o tada ir be didelių pastangų bus galima ką nors „optimizuoti“, „restruktūrizuoti“, „reformuoti“, „išformuoti“.
Teigiame, kad tikruosius „optimizacijos“ tikslus atskleidžia „optimizuojamųjų“ vienetų atranka. Ar ne proteguojamieji vienetai ir turi didžiųjų kokybės problemų? Pareiškiame, kad ir darbo grupei teiktoje Ministro Pirmininko užduotyje, ir darbo grupės pateiktuose siūlymuose yra akivaizdžių sisteminei optimizacijai prieštaraujančių požymių:
1) nesiūloma nevalstybinių universitetų „optimizacija“ , nors ir nevalstybiniai universitetai dotuojami valstybės — dalyvauja krepšelių „kovoje“;
2) kai kurių valstybinių universitetų protegavimas: Mykolo Romerio universitetas „išjungiamas“ iš „optimizacijos“ lauko.
Teigiame, kad kitas iš tikrųjų jungimo bet kokia kaina tikslų, yra materialinis interesas. Taip leidžia teigti tai, kad Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas metų metais „naikinamas“, „jungiamas“, „uždarinėjamas“, visuomenė buvo visaip dezinformuojama dėl fakulteto prastos perspektyvos, bet jis gyvuoja ir atlaiko stiprią kitų universitetų konkurenciją. O už viso to visada slypėdavo konkretus Materialinis Interesas, susijęs su infrastruktūros „įsisavinimu“.
Klausiame, kaip šį sykį „optimizacijos“ scenarijuje atrodo Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto prijungimas prie Vytauto Didžiojo universiteto.
1) Nėra jokio pagrindo, jokių prielaidų ar poreikio prijungti Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą prie kokio nors kito struktūrinio vieneto, ypač to, kuris netrukus taip pat bus reformuojamas. Dar daugiau, tai prieštarauja tarptautinei praktikai — fakultetus kituose miestuose (ir net šalyse!) turintys universitetai laikomi ypač stiprūs.
2) Neaišku, kodėl stipresniojo pozicijas tiek Lietuvoje, tiek Rytų Europoje, tiek pasaulyje užimantį Vilniaus universitetą siekiama suskaidyti — jo padalinys (Kauno humanitarinis fakultetas) turi būti prijungiamas prie silpnesniojo — VDU. 2010 m. reitingo duomenimis iš 6000 pasaulio universitetų VU yra 677 pozicijomis aukščiau už VDU. Pabrėžtina tai, kad per metus VU reitingas kilo, o VDU — atvirkščiai – gerokai (net 387 pozicijomis) nusmuko palyginti su 2009 m.
3) Vilniaus universiteto fakultetuose, tarp jų ir Kauno humanitariniame, puoselėjama tradicinė europinė aukštojo mokslo studijų sistema, skirtingai nuo Vytauto Didžiojo universiteto, veikiančiame pagal amerikietiškąjį modelį, todėl visiškai absurdiškas atrodo siūlymas Kauno humanitarinį fakultetą prijungti prie Vytauto Didžiojo universiteto.
Teigiame, kad toks darbo grupės siūlymas (rekomendacija), pažeidžia Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto akademinės bendruomenės teises ir lūkesčius:
1) studentų, pasirinkusių Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto siūlomas bakalauro ir magistro studijų programas, kurie jau viešai išplatinta Rezoliucija (2011 m. spalio 18 d.) pareiškė savo protestą „optimizacijai“, teigdami, kad „negali būti pažeidžiama studento konstitucinė laisvo pasirinkimo teisė, t.y. negali būti jokio priverstinio prijungimo prie Vytauto Didžiojo universiteto ar kokių kitų Lietuvos universitetų. Valstybė (!) negali apgaudinėti savo studentų – stodami į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą mes įveikėme kokybę žymintį minimalų praeinamąjį balą, Vytauto Didžiojo universitetas (nei joks kitas Lietuvos universitetas!) šio kriterijaus netaiko“.
2) pedagoginio ir mokslinio personalo, įvykdžiusio kvalifikacinius atestacijos reikalavimus ir laimėjusio konkursus atitinkamoms pareigoms užimti Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete.
Keliame esminį klausimą, ar 2012 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamame biudžeto projekte yra numatytos lėšų eilutės universitetų optimizavimo procesui vykdyti, nes darbo grupės siūlymų tekste pažymima, kad „politinė valia taip pat turėtų būti sustiprinta optimizavimo procesui skiriamais finansiniais ištekliais, kuriuos reikėtų iš anksto skaičiuoti ir numatyti“ (p. 6)? Kauno humanitarinis fakultetas kaip ir Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuvos kūno kultūros akademija, Kauno dailės fakultetas, Aleksandro Stulginskio universitetas darbo grupės siūlymuose inkorporuojami kituose Vilniaus ar Kauno universitetuose iki 2012 metų pabaigos (darbo grupės siūlymai, p. 7). Vadinasi, lėšos yra (turi būti?) numatytos. Biudžetas svarstomas šiomis dienomis, o Švietimo ir mokslo ministras teigia, kad grupės siūlymai yra tik siūlymai atviri diskusijoms.
Keliame antrą esminį klausimą, ar galėjo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko sudaryta darbo grupė taip neprofesionaliai nurodyti rekomenduojamą galutinę pirmojo universitetų optimizacijos etapo datą — 2012 metų pabaigą. Iš to darytina prielaida, kad universitetų sujungimas (fakulteto prijungimas) iš darbo grupės siūlymų numatytas perkelti į Lietuvos aukštojo mokslo tikrovę iki 2012 metų pabaigos yra de facto!
Pastaba. Peticiją pasirašiusiųjų Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto bendruomenės narių sąrašas saugomas VU KHF profesinės sąjungos valdyboje.