"Veido" archyvas

Pirmoji nusipelniusi Lietuvos artistė, kadaise su daina “Tėviškė” ir žaliąja suknele tarsi simbolis užsienyje reprezentavusi šalį, su LRT lengvosios muzikos orkestru įrašiusi per 100 dainų, Nijolė Ščiukaitė šiandien perteikia patirtį sostinės Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, džiugina maldininkų širdis bažnyčiose ir žingsnelis po žingsnelio traukiasi iš vienatvės gniaužtų…

Svetingosios ponios Nijolės akys per visą pokalbį pilnos tai šypsenos atšvaitų, tai slaptų ašarų – po prieš penkis metus patirtų skaudžiausių gyvenime netekčių ji dar vis sunkiai galynėjasi su nežmoniška vienatve.

Vienatvės triumfo pabaiga

Ir jeigu ne atsitiktinai sutiktas bičiulis vokalo pedagogas, primygtinai pakvietęs giedoti Lazdynų bažnyčioje, kažin, ar iki šiol ji vėl imtų justi gyvenimo tarp keturių sienų skonį… “Ypač sekmadienį krūpčiodavau nuo savo pačios žingsnių aido. Deja, iš vienišumo vaduojuosi labai sunkiai. Juk iš pirmos santuokos dukra Daina su vyru gyvena Šiauliuose, anūkai jau suaugę –Donatas (27) dirba Londone, jaunėlis Vytautas (18) mokosi Šiaulių universitete. Neturiu nei brolių, nei seserų, nei dėdžių, nei tetų, su vyru Juozu Tiškumi, kompozitoriumi ir pedagogu, beveik penkiasdešimt metų vadovavusiu Nacionalinės filharmonijos Lietuvos estradiniam orkestrui ir ansambliui “Estradinės melodijos”, vaikų neprigyvenome. Taigi tais pačiais metais netekusi ir jo, ir mamytės, likau viena kaip pirštas…”

Juoda

Tačiau juoda spalva, kuria primadona vilkėjo ir susitikimo dieną, jai nereiškia gedulo. “Ji – mano mėgstamiausia, – prasitaria. – Dievinu eleganciją, o ši kaip tik tokia yra, su ja jaučiuosi rami, subtili, saugi”.

Net ir solidus ponios Nijolės katinas Motiejus (Močiukas), meiliai besivyniojantis aplink kojas – juodas. “Lietuvos alyvinis, – imdama į rankas šypsosi. – Prieš dvylika metų vedžiodama škotų terjerą Bocmaną išgirdau baisų varnų rėksmą. Šuo puolė į tą pusę prie alyvų krūmo. Paukščius išbaidė, tačiau toliau skalijo. Pasilenkiu – o ten nuo rudens darganos susigūžęs kumščio didumo katiniukas dreba. Iškrapščiau jį, parsinešiau namo, o Bocmanas kad puolė jį laižyti! Taip šeimoje atsirado dar vienas narys…”.

Lietuva buvo tarsi Mažoji Amerika

Meilės estrados solistei ne tik gyvūnams užtenka – trylikti metai ji estradinio dainavimo paslaptis sostinės Balio Dvariono muzikos mokykloje su meile mergaitėms perteikia. Sako, dažnai pasišnekanti su jomis ir apie scenos vertybes. “Jos gana kritiškos. Tik bėda, kad profesionalių dainų kūrėjų Lietuvoje nebeliko, tenka labai paieškoti, ką tinkamo galėčiau pasiūlyti dainuoti, – atsidūsta ponia Nijolė. –Vis primenu, kaip po mūsų koncertų Sovietų Sąjungoje girdėdavome su didžiuliu pasigėrėjimu tariamus “O taip, Lietuva – tai Mažoji Amerika!”

Suknelių rojus

Nepatinka primadonai ir kaip šiandien dizaineriai scenoje moteris išrengė – nei subtilumo, nei intrigos neliko. Gal tas ir įžūlų elgesį lemia? Nors, kita vertus, ir kai kurie tėvai labai atsainiai žiūri į mergaičių aprangos estetiką, švarą. Štai kartą susitarėme su mergaitėmis per koncertą vilkėti baltomis palaidinėmis. Tai tik dvi buvo tikrai baltos. O kitos…

Apgailestavome su choreografe, kad nebeturime laiko namie jų išskalbti”.

Savo sceninių suknelių ponia Nijolė neišsaugojo – sako, nei vietos tam turi,  o ir savų turėti sovietmečiu neapsimokėjo: juk su viena suknele galima buvo pasirodyti vos keletą kartų, todėl jas išduodavo filharmonija. “Visuomet įsiklausydavau į dizainerių patarimus. Nors, kai parsivežiau krūvą suknelių iš Australijos, o ir teta iš Amerikos parsiuntė, išlaikiau tas grožybes ilgokai – paskui pardaviau, o iš gautų pinigų vėl drabužinę atnaujinau. Juk publika greičiau dainos neatsimins, tačiau suknelę – visuomet. Pamenu, pirmajame lietuviškame dainos “Tėviškė” vaizdo klipe nuostabaus peizažo fone su  žaliąja suknele nusifilmavau…”

Ištekėjo, nors širdis tylėjo

Jaunystėje ponia Nijolė sako nebuvo patrakusi, atvirkščiai – rami ir… tik kartą gyvenime mylinti. Gal ką pastarasis faktas ir nustebins – juk ir jai, ir jos didžiajai gyvenimo meilei Juozui jų santuoka buvo antroji. “Tai, kad mano pirmoji buvo tokia vaikiška, – atsidūsta prisimindama. – Pamenu, dar pirmame kurse pasikvietė kurso vadovas ir paprašė pagelbėti kurso draugui, jau tuomet pradėjusiam slysti iš kelio, – kad dažniau su juo pabendraučiau, esą jis nuo manęs nenuleidžia akių, tai galiu jį teigiamai paveikti. Kadangi pažinojau jo tėvelius, iš pradžių prisiėmiau tarsi auklėtojos vaidmenį, eidavome į kiną. Kol jį, baigusį Šiaulių muzikos technikumą, atrinko vadovauti Kuršėnų naujųjų Statybinių medžiagų kombinato kultūros namų estradiniam ansambliui. Sutiko su sąlyga, kad ir aš kartu būčiau priimta. Taip pamažėle ir susipynė mūsų gyvenimai, o netrukus, būdama mėnesį nėščia, už jo ištekėjau, nors širdimi jaučiau, kad tai tikrai ne mano meilė. Tačiau kur anais laikais būtų pasidėjusi vieniša motina, ir apie abortą net pagalvoti uždraudė mama… Išgyvenome penkerius metus. Kol per Kaune vykusią estradinių kolektyvų apžiūrą Valstybinės filharmonijos vadovybė visą mūsų kolektyvą pakvietė į Vilnių. O jau čia mane išgirdęs Juozas Tiškus nedelsdamas prisiviliojo į jo vadovaujamą estradinį orkestrą. Jo neįsimylėti buvo neįmanoma…”

Mylinti tik tą vienintelį

Tik vėliau Juozas Nijolei prisipažino, jog akimirksniu pakerėjo jos balsas. Pirmas pradėjo rodyti dėmesį. “Jis buvo be galo simpatiškas, kalbus, linksmas, nors šiaip – nepaprastai reiklus”, – apie gyvenimo meilę pasakojo pašnekovė.

Ar dėl jos Juozas paliko šeimą? Ponia Nijolė atsidūsta ir atsargiai užsimena, kad jo šeimoje jau iki jų suliepsnojančios meilės santykiai nesiklostė. Tačiau moteris, pati neseniai išsiskyrusi su į alkoholio liūną beviltiškai ir toliau klimpstančiu vyru, įvykių neskubino, leido sau mylėti visa širdimi be jokių sąlygų – juk ir taip per koncertinę veiklą nuolat matydavo mylimąjį. “Ir nors aplinkiniai liežuviais pliauškė nuo pat pirmų akimirkų, kad aš tokiu būdu siekiu karjeros, neva, per lovą, galvojau – kaip bus, taip bus! Mačiau, kaip Juozas kankinasi – juk jo šeimoje augo dvi dukterys. Tačiau kai jo žmona pagimdė sūnų nuo kito vyro, jis apsisprendė skirtis. Po penkerių draugystės metų mes pagaliau tikrai buvome kartu, – kalbėjo ji.

Stiprusis tandemas

Sako, tik vėliau atsitiktinai nugirdusi paaiškinimą, kodėl jie vienas kitam niekuomet nenusibosdavę, vis neatsikalbėdavę – astrologiniu požiūriu Vėžys (Nijolė) ir Skorpionas (Juozas) – tikras tandemas puikiam sugyvenimui ir kūrybai.

“Meilė yra varomoji jėga, adrenalinas, paslaptingai išjudinanti žmogaus galias. Tai pagarba, pasididžiavimas savuoju žmogumi, gėrėjimasis juo, – su užsidegimu vardijo pašnekovė. – Juozas buvo kompanijos siela ir nuostabus pasakotojas, už jo visą gyvenimą jaučiausi lyg už mūro saugi. Jis visada žinojo, ką atsakyti, kaip sudominti, mėgo fotografuoti. Mus siejo domėjimasis sportu, mėgome grožėtis gamta… Būti dviese mums buvo tikra palaima! Visur kartu visada, bet patikėkite – vienam be kito nebūdavo gyvenimo! Užtat, kai jis iškeliavo, atrodė, kad ir aš gyva mirštu…”

Ko paprašė dukrelė

Ponia Nijolė papasakoja, kad parvažiavę iš gastrolių atlikėjai išbildėdavo į namus, pasklidusius po visą Lietuvą – beveik visi buvo nevilniečiai. “Septynerius metus laukiau eilėje kooperatiniam butui gauti, kol pagaliau štai šiame bute Lazdynuose apsigyvenome jau kartu su Juozu, – akimis permeta labai jaukiai įrengtą butą. – Deja, dukrelė Daina taip ir liko toliau augti Šiauliuose su senele – juk manęs niekada nebūdavo namie”.

Jai iki šiol dėl to spaudžia širdį. “Ilgėdavausi jos beprotiškai, buvau dėkinga, kad ši nepriekaištauja. Tik kartą, kai jos paklausiau, ką parvežti, ši ilgai spyriojosi, kol su ašaromis akyse ištarė: “Nieko nevežk, noriu, kad neišvažiuotum”. Juk nesimatydavome po du tris mėnesius ir jos neįtikindavo pavyzdžiai, kad taip ilgai nebūna namie lakūnai, traukinių palydovės… Tik jau paauglę per atostogas būtinai imdavau kartu į Jūrmalą, į Palangą. Ir dabar kartais pagalvoju, jog pedagoge mokykloje dirbanti Daina galėjo ir daugiau pasiekti, juk yra muzikali, puikiai valdo žodį”.

Vieni metai išbandymų

Su Dainele Juozas sutarė. Ir viską rinkdavo apie savo mylimą žmoną, mėgo fotografuoti, kurti jos portretus. “Žiūrėkite – ant jubiliejinės kompaktinės plokštelės irgi jo darytas mano portretas”, – didžiuodamasi rodo dainininkė, atlaikiusi vyro tris infarktus, penkis šuntavimus, kraujagyslių keitimą. “Juozo širdis buvo tikrai pavargusi. Pripratau prie jo trapumo, tačiau, kai futbolo čempionatą žiūrėdamas pasijuto blogai ir atvažiavusi greitukė nebegalėjo padėti, supratau, kad mano nuostabusis gyvenimo tarpsnis baigiasi”, – ašaros išduoda dar vis neužgyjančią praradimo žaizdą.

– Vos dienai praėjus po laidotuvių kartu su mumis jau tuomet gyvenusią 90-ę mamą ištiko priešinfarktinė būsena, vėl teko lėkti į ligoninę – taip ir nespėjus tinkamai apraudoti Juozo. Paskui gangrenavo mamos koja, tačiau amputuoti jos nesileido – grįžome Kalėdoms namo. Naujuosius dar sutikome trise – aš, mamytė ir Močiukas, bet netrukus ir mama užgeso…”

Stipri lyg drakonas

Tačiau stiprybės toliau gyventi vis dėlto poniai Nijolei užteko. “Visada maniau, kad stipri moteris atlaiko gyvenimo smūgius ir sugeba toliau gyventi. Sugebėjau nepulti į depresijas, slaugyti, laidoti, eiti į darbą, sutvarkyti ir išleisti į pasaulį knygą apie vyrą, savo kompaktinę plokštelę… Vis sau kartoju, kad kitaip elgtis neturiu teisės, Esu gimusi Drakono metais. O drakonas juk nesunaikinamas! – patirtimi dalijosi ji, norėjusi išsaugoti vyro atsiminimą, jų rankomis pastatytą šeimyninę sodybą, kurioje ir dabar vasaroti susirenka visa jos šeima. Ir tuoj patikina, kad prietarais tiki tik retsykiais. – Turiu keistai pas mane prieš 35 metus gal Vokietijoje atsiradusią juokingą guminę lėlytę su siūlų kasomis ir kreivomis kojytėmis – ji mano draugė – talismanas, išvažinėjusi kartu visas gastroles. Ir baisią audrą skrisdama iš Australijos tik jos dėka ištvėriau. Spaudžiau prie širdies ir jaučiausi dviese…”

Vėl stiebiasi gyvenimo daigelis

Prieš gerą pusmetį atšventusi brandų 70-ies jubiliejų, šiandien ponia Nijolė keri savo guvumu, jaunatviška išvaizda ir balsu. “Iš tikrųjų nebejaučiu skirtumo tarp šešiasdešimties ir septyniasdešimties. Et, gražinuosi tik “dėl bendros tvarkos”, – šelmiškai šypsosi, išmokusi kadaise dažytis pati, mėgdžiodama grimuotojų darbą, sklaidydama tuometinius madų žurnalus. – Nusiperki pieštuką “Živopis”, perkerti jį per pusę, pasmailini dailininkų smulkų teptuką, paspjaudai ir dažaisi akių pavedimus. O kaip akys kentėjo nuo tarybinio tušo! O vietoj kreminės pudros per pažintį gaudavau kino grimo, kurį sumaišydavau su vazelinu, kad būtų minkštesnis, riebesnis – štai jums ir sceninis “make up”! Su tuo pačiu vazelinu nusivalydavome, o paskui prausdavomės muilu ir pašildytu vandeniu iš po čiaupo… Tačiau kad ir kokias priemones naudotume, visada svarbiausia mokėti išryškinti, kas tavyje gražiausia, o paslėpti silpniausias veido vietas.

Ko nenori primadona

“Nenoriu savęs matyti senos. Tegu mane žmonės prisimena jauną, dailią, dainingą. Atsisakau nuo visokių šou projektų dar ir dėl to, kad dabartiniai scenos apšvietėjai, operatoriai, režisieriai nebesupranta, kaip reikia rodyti garbingo amžiaus moterį”, – negaili kritikos primadona. Vaikystėje norėjusi būti medikė, vis dėlto vienuoliktą klasę baigė jau paraleliai studijuodama muzikos technikume. Dar spėjo žaisti sporto mokyklos tinklinio rinktinėje komandoje, vidurinės mokyklos krepšinio komandoje. “Užtat pasimatymams laiko nebelikdavo, į šokius neidavau – mat, spuogelių turėjau. Nors dūsautojų draugų užteko. Tačiau išlaukiau to savo vienintelio, pabuvau meilės pilnatvėje”, – atsisveikindama tarsteli moteris, visomis išgalėmis vėl pasitinkanti Gyvenimą…