“Kodėl mums reikėjo įsivaikinti svetimą mažylį, kai namuose auga net du savi vaikai? O mes paklauskime priešingai – kodėl to nepadaro kiti, nors turi galimybių?” – klausimu į klausimą sutartinai atsako trijų vaikų – šešerių Adomo bei Simono ir pusantrų Vismantės tėvai Akvilė ir Linas Katiliai.

"Veido" archyvas

Turėti šeimą mažai mergytei – didžiausia likimo dovana

Nenorėjome meluoti… sau

Sutikite – biologinių tėvų pamestus mažylius įsivaikinti labiau linkusios moterys – vyrai paprastai šiam jų pasiryžimui tik pritaria arba ne… Ir dažniausiai – ne. Tačiau tai ne apie Liną – jo nereikėjo nei įkalbinėti, nei įtikinėti, nei imtis dar kažkokių gudrybių. Kaip dabar pats juokiasi, viskas buvo gerokai paprasčiau nei mes galėtume įsivaizduoti – abu su žmona pasikalbėjo, kad ateityje įsivaikins mažylį, paskui dar kartą pasikalbėjo, o jau tada nenorėjo patys prieš save pasirodyti melagiais, taigi, nieko kito neliko kaip kalbas paversti darbais. Nors neslepia – kas žino, kaip būtų buvę, jeigu Linas vaikystėje vasarų nebūtų leidęs kaime, šeimoje, kurioje augo globojamas berniukas iš vaikų namų.

O Akvilė nebūtų gyvenusi bendrabutyje kartu su mergina, užaugusia vaikų namuose. Taigi, abu matė, kaip nesaldu gyventi tikrų tėvų, o ne svetimų atstumtiesiems. “Anksčiau aukodavome pinigų vaikų namams, tačiau greitai supratome, kad vaikams reikia ne žaislų ar baldų, o svarbiausio dalyko, kurio net ir už labai didelius pinigus nenupirksi, – šeimos ir meilės. Todėl gimus dvyniams pradėjome artimuosius ruošti tam, kad planuojame į šeimą priimti dar vieną vaikelį, kuriuo biologiniai tėvai negali pasirūpinti”, – pradeda pasakoti dukrytės istoriją Linas. Ir tai, pasak Akvilės, greičiausiai prasmingiau nei pagimdyti dar vieną mažylį. Ar net du vienu kartu, kaip pasisekė šiai šeimai.

Protas sakė “ne”, o širdis – “taip”

Šiandien už dukrytę pora, auginusi du sūnus, dėkinga įvaikinimo tarnybai. Tiesa, iš pradžių Vismantė buvo pasiūlyta kitai šeimai, tačiau ši turbūt išsigando mergaitės praeities “kraičio” bei pateikto ligų sąrašėlio ir nutarė palaukti kito, geresnio “varianto”. “Iš pradžių ir mums protas sakė “ne”, laimei, širdis kuždėjo ką kita. Juk mažylė dėl ligų nekalta, kita vertus, mes juk ir norėjome padėti užaugti vaikučiui, kuriuo niekas negali pasirūpinti, – džiaugiasi nepaklausę proto balso. – O vėliau paaiškėjo, kad ir tų problemų yra gerokai mažiau nei tikėjomės. Vismantė yra labai savarankiška – pati valgo, net išsireikalavo, kad ją sodintume prie bendro stalo ir nemaitintume kaip kokio lėliuko, draugauja su puoduku, o ne sauskelnėmis, kaip daugelis jos bendraamžių. Netgi reikia prižiūrėti, kad nesiimtų per daug savarankiškos veiklos, pavyzdžiui, išėmusi iš indaplovės aštrų peilį nepultų dėti jo į stalčių”.

Didžiausia problema – vaiko priežiūros atostogos

Pirmi kartu praleisti mėnesiai, nebuvo patys lengviausi… “Vismantė buvo pripratusi prie kitokių taisyklių, nei jos yra mūsų šeimoje, o mes nebuvome pripratę prie žmogaus, kuris tų taisyklių nesilaiko. Glumino dar ir įprotis užsimigdyti pačiai, sukinėjant galvytę į šonus. Ir tik po ilgų pastangų, bent pusvalandžio jos lovytės sūpavimo prieš jai užmiegant, dabar dukrytė jau užmiega atsikračiusi seno įpročio pasūpuoti save pati…” – pasakoja Linas. Tačiau įvairių “keistenybių” jie netgi laukė ir tikėjosi. Netikėta buvo tai, kad parsivežus Vismantę namo, mama negalėjo išeiti vaiko priežiūros atostogų. Iš pradžių teko laukti teismo sprendimo, o po jo – dar trisdešimt dienų, kol šis įsigalios. O ir laikinosios globos imti negalėjo, nes Vismantės dokumentai buvo parengti būtent įvaikinimui.

Be žodžių savas ir svetimas

"Veido" archyvas

Vismantė iš karto gavo net du brolius

Šeima visada svajojo auginti tris vaikus: pirmo abiems norėjosi biologinio, antrą ketino įsivaikinti, o trečias ir vėl greičiausiai būtų buvęs biologinis. Būtent taip jie vadina – biologinis, o ne savas. Šiuose namuose nėra žodžio savas ir svetimas – visi trys vaikai porai yra savi. Ir visai nesvarbu, kas juos išnešiojo ir pagimdė. O meilė? “Ji kiekvienam vaikui vis kitokia. Mes ir sūnus mylime skirtingai. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to meilė yra didesnė arba mažesnė. Kai praleidi su žmogumi daug laiko, rūpiniesi juo, o jis rūpinasi tavimi, tada jis ir tampa tavo gyvenimo dalimi. Ir už tai tu jį myli, o ne todėl, kad jį pagimdė ar išnešiojo kažkuri moteris”, – įsitikinęs Linas. “Juk ir biologiniams vaikams meilė ne visada gimsta iš karto, dar pilve vos pajutus jų spyrį į šoną”, – antrina vyrui Akvilė.

Nedraus, bet ir neskatins

Vien tik globoti mergaitės šeima nenorėjo. Nors Vismantei jau vien galimybė augti mylinčioje šeimoje, o ne vaikų namuose, būtų buvusi didelė laimė, o šeima būtų sulaukusi paspirties iš valstybės. Tačiau Linas kategoriškas – viena iš priežasčių, kodėl jie nusprendė ne globoti, o įsivaikinti mergaitę ir buvo ta, kad jie norėjo kažką duoti, o ne imti. “Be to, globa tarsi rodytų, kad mes turime “savo” ir globojame “svetimą”. O ir globojamam vaikui ateityje turėtų iškilti klausimas, kodėl jį tik globoja, o ne įsivaikina – gal jį per mažai myli? Nesinorėjo ir patekti į situaciją, kai staiga ima ir vieną dieną atsiranda giminės ar artimieji, ne padėti norėdami, o tik sujaukdami vaikui gyvenimą”, – vardija priežastis. Tačiau slėpti nuo mergaitės tiesos Katiliai taip pat neketina – Vismantė turi net nuotraukų iš vaikų namų.

Tėtis, kai dukra ką nors negero padaro, net senąja pavarde ją juokais pavadina. Ir broliai puikiai žino, kad sesė gimė ne iš mamos pilvuko, kaip jie, tačiau kol kas jiems tai nuostabos taip pat nekelia. Tik iš pradžių prailgo laukti, kada sesė pagaliau gyvens kartu su jais, o po to buvo keista, kodėl Vismantė jų neprileidžia prie jų pačių tėvų. O jei mergaitė vis tik norės susirasti biologinius tėvus? Linas ir Akvilė sutartinai tikina, kad tam neprieštaraus, nors skatinti irgi greičiausiai neskatins. Juk tėvai yra ne tie, kurie suteikė gyvybę, o tie, kurie užaugino.

Tėvystė – tai didžiulė atsakomybė

“O ką reiškia būti tėčiu?” – neiškenčiu nepasmalsavusi. Pasak pašnekovo, tai visų pirma labai didelė atsakomybė. “Tarsi projektas, kurio visi etapai yra vienodai svarbūs, nes jie visi turi didelės įtakos galutiniam rezultatui, kuriuo po to būna labai malonu gėrėtis. Su savo vyrukais namuose mėgstame pavartyti atlasą, pažaisti stalo žaidimus, kurių vienas – atspėk, kas yra vienos ar kitos šalies sostinė. Iš pradžių tik uždavinėję klausimus, dabar vyrukai jau žino daugiau sostinių nei aš. Ir man dėl to visai ne gėda… – neslepia pasididžiavimo sūnumis tėtis. – Nelengva tuos vaikus auginti, todėl, prisipažinsiu, kartais ir “pachaltūrinu” – užuot užuot užsiėmęs su vaikais jiems įjungiu televizorių, o pats prisėdu prie kompiuterio. Tačiau kokie mes esame tėvai, spręsti dar per anksti. Aiškiau matysis, kai vaikai atšvęs savo aštuonioliktąjį gimtadienį”.

O vėliau išgirstu štai kokius žodžius: “Augindamas vaikus, gali pamatyti save iš šalies – savo įpročius, manieras, netgi išgirsti savo vartojamus žodžius ar posakius. Ir tai žmogų drausmina. Gimus dvyniams prireikė net kelių mėnesių, kol susitaikiau su mintimi, kad nuo šiol nebegaliu gyventi ir elgtis taip, kaip noriu. Nuo šiol visad būsiu kažkam pavyzdys. Net rūkyti mečiau, nes supratau, kad kitaip negalėsiu vaikams paaiškinti, kad tai kenkia sveikatai”.

Na, tokiam pavydėtinam tėčiui ir “pachaltūrinimai” atleistini…