Lietuvoje vis bandoma ieškoti kaltų. Vien pastarųjų metų paieškų „pergalės“ – išties įspūdingos.

Iš pradžių dėl visų šalies nelaimių kalti buvo pedofilai, paskui homoseksualai, dabar atėjo eilė pramonininkams ar apskritai verslui. Pasirodo, jiems tenka kaltė ir atsakomybė dėl emigracijos, mažų atlyginimų ir kapitalo išvežimo į Vakarus. Lietuvoje su oficialiu vizitu apsilankęs legendinis politikas, Izraelio prezidentas Shimonas Peresas bandė pasidalyti savo išmintimi: „Kiekvienoje vyriausybėje visada yra viena svarbi ministerija, kurios pavadinimas – Realybė.“ Užsitęsęs gyvenimas amžinai ieškant kaltų ir realybės ignoravimas iš mūsų atima orią ateitį.

Pačiame vasaros įkarštyje savo straipsnyje „Ar pramonininkai eina prieš valstybę“ Valentinas Mitė rėžė: „Verslininkai turi prisiimti atsakomybę už emigraciją.“ Rėkiančioje žiniasklaidoje pateikiama ir daugiau baisių pavyzdžių: vienas verslininkas savo darbuotojams moka minimalias algas, o pats važinėja naujausiu “Porche Cayan”, kitas savo kavinių padavėjoms už dieną moka po 6 litus ir verčia valgyti iš klientų lėkščių.

Daugelis intelektualų nudžiunga radę naują mūsų valstybės priešą. Greitai apibendrinama, kad Lietuvos pramonininkai in corpore yra tiesiog niekšai, nes nori suardyti Lietuvos valstybę.

Tokia naujai atgimusi diskusija dėl verslo socialinės atsakomybės nėra unikali. Ji yra tik dalis bendros pasaulio antikorporacinės, antiglobalizacinės diskusijos, prasidėjusios po 1970-ujų pakankamai kieto Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano kapitalizmo laikotarpio. Šios diskusijos, teisingiau, verslo korporacijų ir bankų puldinėjimai dar labiau sustiprėjo 2008 m., prasidėjus eilinei pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei.

Akademiniuose darbuose tai vadinama naujuoju kairiuoju judėjimu, bandoma vėl revizuoti marksizmą. Didžiausia jo žala yra ta, kad tikrai egzistavusius neatsakingo, amoralaus ir net nusikalstamo korporacinio elgesio pavyzdžius atskirose bendrovėse ir bankuose bandoma apibendrinti visai rinkos ekonomikai. Lietuviai savo kailiu skaudžiai pajuto, kaip skandinavų bankininkų išpūstas nekilnojamojo turto burbulas Lietuvoje daugeliui metų milžiniška paskolų našta užgulė eilinių mokesčių mokėtojų pečius, patiems bankams išvengus atsakomybės už neįvertintą riziką ir nepatyrus didesnių realių nuostolių. Taip gavome skaudžią, bet vertingą pamoką, kad ne tik vietinis, bet ir tarptautinis kapitalas gali būti nemoralus ir pelno siekiantis bet kokiomis priemonėmis.

Esama ir daugiau priežasčių, kodėl antiverslininkiškas nusiteikimas Lietuvoje toks entuziastingas ir gajus. Tik prieš du dešimtmečius išsivadavus ir socializmo, naujasis Lietuvos kapitalizmas intelektualų sluoksniui sukėlė nusivylimą. Negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad perėjimas iš socializmo į kapitalizmą yra unikalus procesas, kuris Lietuvoje pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo lydimas laukinio kapitalizmo stadijos, kai didelė dalis visuomenės nukentėjo dėl nesąžiningų, per daug rizikuoti linkusių verslininkų, į jų nuosavybę neskaidrios privatizacijos būdu patekusių bankų bankrotų. Būtų neprotinga reikalauti, kad skaudžiai nukentėjusi visuomenė degtų meile verslui.

Kita vertus, iš praeities klaidų turime pasimokyti, bet ne aklai vadovautis pasirinkdami mąstymo būdą ir ateities sprendimus. Jei Lietuvoje į verslininkus ir toliau bus žiūrima kaip į nusikaltėlius ar išnaudotojus, negalime tikėtis, kad sukursime savo nacionalinę ekonomiką ir pasieksime tokį BVP vienam gyventojui, koks yra senojoje Europoje. O kartu ir savo gyvenimo lygiu išsivaduosime iš ekonominio atsilikimo, kuris yra svarbiausia emigracijos priežastis. Vadinasi, šalį ir toliau paliks jauni darbingi žmonės, kurie mąsto racionaliai ir šiandien renkasi gyventi ten, kur galima užsitikrinti ekonomiškai ir socialiai orų gyvenimą.

O kokia yra realybė, kurią mus ragina priimti Sh.Peresas? Ar galima tikėtis verslo plėtros ir daugiau surenkamų mokesčių į šalies biudžetą, neproporcingai spaudžiant verslą mokėti ne rinkos atlyginimus, reikalauti iš verslo didesnės socialinės atsakomybės, nei jis yra pajėgus konkuruodamas globalioje rinkoje?

Jei, be mokestinių įpareigojimų, būtinybės griežtai laikytis verslui mažai palankių šalies įstatymų, iš verslo dar bus reikalaujama didelės papildomos socialinės atsakomybės, kuri rimtai paveiks verslo pelningumą, teks pamiršti ir apie užsienio investicijas. Mūsų padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad vartojimo požiūriu esame maža rinka ir pas mus įsikurianti pramonė ar paslaugos sau kelia eksporto tikslus. Bet juk visame pasaulyje laukiama norinčiųjų įsikurti, gaminti ir eksportuoti. Ir dėl to tenka konkuruoti. Pralaimėjusieji praranda viską – ir žmones, ir kapitalą, ir ateitį. Tai yra realybė, kurią reikia suvokti ir priimti.

Tikra tiesa, kad pramonininkai gyvenimą skaičiuoja ne nuo algos iki algos, o numato penkerius, dešimt metų į priekį. Per tiek laiko turi atsipirkti jų prisiimta rizika daromos investicijos, ir tie, kurie sugalvoja per naktį pakeisti mokesčius, turėtų bent įsiklausyti į verslininkų ir pramonininkų lūkesčius. Nes jei nebus savo asmenine ir savo įmonių ateitimi rizikuojančių pramonininkų, tai nebus apskritai jokių darbo vietų.

Bet sovietinis infantilizmas Lietuvoje vis dar gyvas įvairiais pavidalais. LTSR liaudies poetas Algimantas Baltakis kadaise rašė: „Jeigu nerūpėtų / Motina – Tėvynė, / Jei pati užaugtų / Duona kasdieninė, / Jei nebūtų žemėj / Tankų ir patrankų, / Jei tik darbui reiktų / Darbininko rankų, – / Eitum sau, dainuotum / Daineles linksmiausias. / O dabar krūtinėj / Rūpesčiai vis rausias… / Atsakai už grūdą, / Dirvoje pasėtą, / Atsakai už plieną, / Fabrikuos išlietą…“ Dauguma lietuvių dar prisimena, kuo pasibaigė toks visuotinis rūpestis – išsivysčiusiu socializmu, kai parduotuvių mėsos skyriuose puikavosi tik galvijų kanopos, o šv. Kalėdoms apipuvusios silkės reikėdavo laukti kilometrinėse eilėse.

Mūsų patirtis turėtų leisti bent svarstyti, ar ne geriau būtų jei kiekvienas rūpintųsi tuo, ką jis geriausiai sugeba ir kas jam priklauso pagal pareigas: verslininkas – verslu, kolegijos ir universitetai – darbuotojų kvalifikacija, o politikai – emigracija ir nedarbu, kurdami tokias verslo sąlygas, kurios skatintų kurti naujas ir gerai apmokamas darbo vietas.

Teks suvokti ir pripažinti dar vieną naują realybę: kaip šalį palieka piliečiai, ją palikti gali ir verslas. ES galimas laisvas ne tik piliečių, bet ir kapitalo judėjimas. Žinoma, galima smerkti tą kapitalą, kuris nėra patriotiškas ir keliauja ten, kur jam patogiau. Bet kokia nauda iš smerkimo? Verčiau reikėtų imtis veiklos, kuri galėtų sustabdyti kapitalo bėgimą iš šalies.

O toks pramonininkas ar verslininkas, kuris mokėtų didesnį atlyginimą, nei mokamas rinkoje, būtų ne patriotas, o tiesiog idiotas. Nes jis pralaimėtų konkurencinę kovą globalioje rinkoje ir savo vietą užleistų kitam, kitoje šalyje kuriančiam darbo vietas tos šalies piliečiams.

Dr. Algimantas Šindeikis

Užsitęsęs gyvenimas amžinai ieškant kaltų ir realybės ignoravimas iš mūsų atima orią ateitį.