Aukštojo mokslo sistemos reforma, kuri sutapo su ekonominiu sunkmečiu, paskatino universitetus pradėti vadovautis rinkos principais. Buvo žengtas svarbus žingsnis, leidžiantis aukštajai mokyklai sutvirtinti savo pozicijas vietos rinkoje. Tačiau kur kas svarbiau nepralaimėti konkurencinės kovos tarptautinėje arenoje. Kaip to pasiekti, klausiame Mykolo Romerio universiteto rektoriaus prof. Alvydo Pumpučio. A.P.: Šiandien dar negalime kalbėti apie ryškų žingsnį į priekį Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, tačiau stabilumas tikrai jaučiamas. Prasidėję pokyčiai, priėmus naują Aukštojo mokslo įstatymą, yra pažangūs, nes universitetai veikia rinkos sąlygomis. Iki tol buvo paradoksali situacija – universitetas rengė darbuotojus rinkai, pats nebūdamas jos dalyvis. Aukštosios mokyklos vadovavosi jėzuitišku principu, kai patariama kitam, nors pats to niekada nedarysi. Pokyčiai svarbūs ir dėl to, kad dabar universitetas negalės kaltinti valstybės dėl savo padarytų klaidų. Juk priekaištai ir kaltinimai dažniausiai yra savo nekompetencijos, negebėjimų perkėlimas kitam. Visuotinės krizės laikotarpis paskatino universitetus prisiimti atsakomybę. VEIDAS: Ar tai reiškia, kad ekonominis sunkmetis aukštojo mokslo sistemai davė daugiau naudos nei žalos? A.P.: Jeigu ne krizė, galbūt aukštojo mokslo pergrupavimas būtų davęs itin pozityvių rezultatų. Finansiniai sunkumai šiek tiek stabilizavo šiuos procesus, tačiau pergrupuotos jėgos turėtų palankiai nuteikti ateičiai. Vis dėlto persitvarkyti viduje galima labai greitai, tačiau reikia laiku prisitaikyti ir prie pasaulio fono, mat visos grėsmės ateina būtent iš ten. Gyventojų mažėja visame pasaulyje, išskyrus Azijos valstybes, o išpuoselėti, galingi pasaulio universitetai ieško darbo. Tad jie bet kada gali žvilgtelėti į Lietuvos intelekto rinką. Jeigu mūsų šalyje būtų įkurti du ar trys stiprių užsienio šalių universitetų filialai, kiltų pavojus net Lietuvos tapatybei. VEIDAS: Kaip turėtų keistis mūsų aukštosios mokyklos, kad jų nenušluotų užsienio universitetai, o, atvirkščiai, jie taptų lygiaverčiais partneriais? A.P.: Nuopuolio Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje tikrai nėra. Per pastaruosius kelerius metus mūsų universitetai pasaulio reitinguose pakilo iš 53 į 47 vietą. Pernai Mykolo Romerio universitete vyko Pasaulio universitetų asociacijos kongresas “Aukštojo mokslo etika ir vertybės globalizacijos eroje: iššūkis disciplinoms”. Tai irgi žinia Lietuvai, kad jos aukštojo mokslo sektorius yra pakankamai vertinamas. Juk bet kur šis kongresas nevyksta. Be to, kiek teko dalyvauti kitose šalyse organizuojamuose forumuose, kongresuose, nė karto nepajutau diskomforto, kad mūsų šalies aukštojo mokslo lygis būtų prastesnis. Tačiau šiuo metu pasaulyje kuriasi nauji universitetų dariniai – megatinklų sistemos. Tai galingos sąjungos, vienijančios po du tris milijonus studentų. Lietuvoje taip pat galima sudaryti virtualią kelių universitetų sąjungą, išryškinant kiekvieno stipriąsias puses, ir taip užkabinti pasaulio tinklą. Ten būtina rasti užuovėją. Tada universitetai stabiliau jaustųsi ir vidaus rinkoje, taptų stipresni ir naudingi savo kraštui. Mat prisijungus prie pasaulio universitetų tinklo lietuviams nereikėtų važiuoti studijuoti į užsienį. Tinklai suvienodina universitetus. Koks skirtumas, per kuriuos vartus įeisi į pasaulio erdvę: per Malaizijos, Seulo ar Lietuvos universitetą, – vis tiek atsidursi ten pat ir galėsi naudotis visomis galimybėmis. Pavyzdžiui, visomis duomenų bazėmis, klausyti profesorių iš kitų universitetų paskaitų, dalyvauti studentų mainų programose. Be to, studentas gauna trijų universitetų diplomą. Kuo toliau, tuo labiau stiprės universitetų jungimosi į virtualius tinklus tendencija. Tai neišvengiamas kelias, norint išlikti rinkoje. Šis laikmetis tam puikus, tik reikia išnaudoti visas galimybes. VEIDAS: Ar neturtingus mūsų universitetus noriai priims virtualūs pasauliniai tinklai? A.P.: Mes jau dabar pasirašome sutartis su JAV, Pietų Korėjos universitetais, kurių biudžetas siekia tris–penkis milijonus dolerių. Jie daug ką gali leisti, todėl su tokiais universitetais pasaulio erdvėje konkuruoti labai sudėtinga. O dabar nieko nedomina nei aukštosios mokyklos istorija, nei nuopelnai, svarbu, ką ji gali šiandien duoti, kiek yra konkurencinga, finansiškai stipri ir paklausi vietos bei užsienio studentams. Reikia atsisakyti minties, kad užsienyje kažkas padės, turime patys išsikovoti pozicijas. O užsienio erdvę įveikti galime tik demonstruodami aukštą kokybę. Vis dėlto tai realūs tikslai, nes užaugo nauja karta, kyla mūsų profesūros lygis, grįžta žmonės, baigę doktorantūros studijas užsienio universitetuose. VEIDAS: Ar mūsų studijų programos, Jūsų žiniomis, atitinka darbo rinkos poreikius? Užsienio ekspertai prognozuoja, kad ateityje perspektyviausios bus technologijų ir fizinių mokslų specialybės, tačiau Lietuvoje daugiausiai stojančiųjų vis tiek į vadybą bei teisę. A.P.: Kažkam buvo naudinga paleisti antį, kad Lietuvoje per daug rengiama teisininkų ir vadybininkų. Mykolo Romerio universiteto užsakymu 2011 m. atliktas reprezentatyvus Lietuvos darbdavių nuomonės tyrimas atskleidė, kad teisės ir vadybos specialistai patenka į labiausiai trūkstamų penketuką. Agentūros “Factus Dominus” atliktame tyrime dalyvavo 304 valstybinio sektoriaus institucijų, privačių įstaigų ir įmonių vadovai, kurių veikla orientuota į paslaugų sektorių. Tyrimo rezultatai mūsų nenustebino, juk Lietuvoje net 64 proc. vidaus produkto kuriama paslaugų sferoje ir šis sektorius toliau auga. Tad ir finansinių, teisinių, kitų socialinių paslaugų specialistų reikės. Kuo aukštesnio išsivystymo šalis, tuo didesnė vidaus produkto dalis kuriama paslaugų sferoje. Visose šalyse technologinių mokslų svoris krinta. Gali būti sukurta ideali prekė, bet be patrauklaus pardavimo ji voliosis sandėliuose. VEIDAS: Ar, Jūsų nuomone, Lietuvai nereikėtų orientuotis į technologijų sritis? A.P.: Kaip produktų kūrėja, Lietuva yra silpna. Technologinių mokslų sėkmė būtų didesnė, jeigu būtų orientuojamasi į taikomuosius tyrimus, o ne į fundamentinius, kurie labai imlūs finansams ir nesėkmės procentas gana didelis. Lietuvos biudžetas tokiems tyrimams per mažas. Kai investuojama į nanotechnologijas, tai tik lėšos panaudojamos, bet realaus produkto nesukuriama. Technologijų perkėlimas iš kitų šalių – naudingesnis ir pigesnis. O jei grįšime prie studijų programų, tai net ir studijuojant tiksliuosius mokslus turi būti skiriama daug dėmesio humanistiniam pradui, kad žmogus matytų savo vietą visuomenėje ir nukreiptų kitus. Pavyzdžiui, baigę sociologiją ar filosofiją, o paskui studijuojantys valdymą, yra aukso vertės žmonės, nes jų išmanymas ir požiūris labai platus. Jie lengvai prisitaiko prie aplinkos, todėl yra naudingi ir sau, ir kitiems. Šiandien jau nereikia gryno ekonomisto ar teisininko. VEIDAS: Prognozuojama, kad ateityje labiau bus vertinami specialistai, įgiję konkrečią specialybę ir galintys įgūdžius darbo rinkoje pritaikyti iškart. Tad ar ne per daug šiandien Lietuvoje studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose, kuriose praktiniams įgūdžiams skiriama nepakankamai dėmesio? A.P.: Lietuvoje šiandien tik 16 proc. žmonių turi universitetinį išsilavinimą. O Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje – apie 40 proc., Japonijoje, Kanadoje, JAV – daugiau nei po 40 proc. Dar 2007 m. Lietuvoje buvo vienodas skaičius žmonių, turinčių pradinį ir aukštąjį išsilavinimą. Vos keleri metai, kai gyventojų struktūra pasikeitė aukštojo mokslo naudai, tačiau nenutyla kalbos, kad pus mus per daug aukštųjų mokyklų studentų. Galbūt politikams patogiau, kai visuomenė ne per daug išlavinta, – tada rinkimų kampanijos paprastesnės, galima daugiau žmonių mulkinti pažadais. Japonai, švedai, suomiai, atvirkščiai, kelia tikslą, kad aukštasis išsilavinimas taptų visuotinis. Lietuvoje intelekto koeficientas taip pat turi būti labai aukštas, antraip pralaimėsime konkurencinę kovą. Labai svarbu, kad bendrojo lavinimo mokykla, profesinė mokykla, kolegija ir universitetas taptų bendra sistema. Kai, pavyzdžiui, baigęs kolegiją studentas, nekartodamas tų pačių dalykų, iškart eina į kitą lygį, jis nešvaisto savo lėšų, laiko, intelekto, o universitetas priima labiau motyvuotą žmogų. O universitetų skaičių Lietuvoje padiktuos rinka. Šiandien į universitetus įstoja 35–40 tūkst. abiturientų, po dvylikos metų stos maždaug 14 tūkst., nes 2002 m. gimė beveik dvigubai mažiau vaikų. Tad kiek tokiam skaičiui mokslinti reikia universitetų? Jau šių metų priėmimas rodo, kad kai kurie universitetai nesusiformuos. Jeigu universitetas sugeba pritraukti studentų, tai išgyvena. Jis negali būti dirbtinai palaikomas valstybės dotacijomis, atsižvelgiant į ankstesnius nuopelnus. Universitetai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tampa verslo sfera. Galima sakyti, kad tai ne humaniška, bet šio fakto nepaneigsi. Žinoma, labai svarbu, kad net ir veikdamas rinkos sąlygomis universitetas neprarastų akademiškumo.