“Nesu sau nei žmogus reiškinys, nei kelrodė žvaigždė”, – purto galvą Lietuvos muzikos, kultūros ir visuomenės gyvenimo autoritetas Andrius Mamontovas.

Ne vieną pilietinę iniciatyvą užkūręs muzikantas, prodiuseris, teatro ir kino aktorius iki šiol tautiečių bene labiausiai vertinamas dėl daugiau nei tris dešimtmečius girdimų unikalių, visuomenės gyvenimą keičiančių dainų tekstų. Tačiau apibūdinti savęs kaip socialinių dainių autoriaus A.Mamontovas nelinkęs, jis sako kuriantis ir dainuojantis apie tai, kuo gyvena pats, – apie vidines savo būsenas ir suvoktas gyvenimo tiesas.

VEIDAS: Kokių sentimentų jums kelia valstybinių (tarkim, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) švenčių minėjimai?
A.M.: Šių įvykių paminėjimas man labai svarbus, nes jie daug ką nulėmė mūsų tautos istorijoje. Galbūt tik Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji mums artimesnės ir suprantamesnės šventės nei Liepos 6-oji.
Juokauju – kodėl Lietuvos Nepriklausomybės Aktą reikėjo pasirašyti žiemą? Amerikiečiai jį pasirašė liepos 4-ąją, kada palankios gamtos sąlygos rengti piknikus ir koncertus, o mūsų šventimas šalčiausią žiemą virsta bendru šalimu Katedros aikštėje. Manau, daugeliui norėtųsi šią datą perkelti. Tačiau neabejoju, kad tokios progos sutelkia visuomenę, primena istorinius įvykius.
Tarkime, aš pats kelintus metus iš eilės dalyvauju Sausio 13-osios minėjime prie Seimo. Žinoma, labiausiai paliečia tie įvykiai, kurių liudininkais tapome patys. Man tai Sausio 13-oji, kurios liudininku buvau prie televizijos bokšto.
Neabejoju, kad valstybės pagrindas – patriotiškai nusiteikę ir kažką gero vardan jos darantys žmonės. Kol tokių žmonių bus, valstybė gyvuos.
VEIDAS: Andriau, žvelgiant iš šalies jūsų muzikinė karjera atrodo susiklosčiusi itin sėkmingai: rudenį minėjote 30 metų sceninės veiklos jubiliejų, per tiek metų teko paragauti pačios įvairios patirties (kurį laiką buvote grupės “Foje” vokalistas, vėliau pasukote solo atlikėjo keliu). Visada žinojote, kuria kryptimi judate?
A.M.: Mano, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, gyvenime pasitaikydavo abejonių, aklaviečių, aplankydavo prasta nuotaika, kartkartėm neturėdavau jėgų ir klausdavau savęs, kodėl turėčiau tęsti tai, ką darau. Bet pakakdavo perskaityti kelias sėkmės istorijas, kad suvokčiau: siekiant savosios sėkmės nereikia eiti kitų pramintu keliu. Galima iš jų mokytis, bet vienintelis tikras sėkmės istorijos receptas yra tas, kurį žmogus susikuria pats.
Kartais man tenka su žmonėmis kalbėtis šia tema, tada pastebiu, kad išdrįsti užsiimti tuo, kas išties patinka, sugeba vienetai. Didžioji dalis visą gyvenimą dirba nemėgstamą darbą ir laukia, kada jiems pasitaikys ta nepaprasta proga. Paradoksalu, bet jai atėjus dauguma taip ir neišdrįsta palikti ankstesnio savo gyvenimo.
VEIDAS: Kaip manote, kas šiuo atveju pakiša koją? Ko labiausiai išsigąstama?
A.M.: Didžiausia klaida yra mėginimas kopijuoti kito žmogaus gyvenimą: kiekvienas mūsų privalo gyventi savąjį. Tarkime, aš pats vadovaujuosi intuicija, taigi svarbiausi mano gyvenimo sprendimai buvo labiau intuityvūs, nei pagrįsti logika ar racionaliu mąstymu. Tačiau bene labiausiai žmogaus sėkmę stabdantis ir žudantis dalykas yra klausimas, ar tai apsimoka. Turime galvoti ir koncentruotis į tai, ką norime sukurti (į savo tikslą, svajonę), o ne į tai, kas mums kliudo sutelkti dėmesį. Jei kasdien žmogus žengtų bent vieną mažą žingsnį savo svajonės link, gyvenimas taptų nepalyginti prasmingesnis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m