Rugsėjo pabaigoje režisierius Oskaras Koršunovas savo gerbėjams žada „Žuvėdros“ premjerą. Vieną pagrindinių vaidmenų šiame spektaklyje kuria aktorius Martynas Nedzinskas.

Praėjusią savaitę Martynas vaidino pirmajame naujojo sezono spektaklyje – Oskaro Koršunovo „Katedroje“, rodytoje Kaune. Tvirtina, kad po pertraukos stoti prieš žiūrovus nėra baugu, nes kone visa vasara (su kelių savaičių atostogų pertrauka) prabėgo repetuojant būsimą to paties režisieriaus spektaklį.
Antono Čechovo „Žuvėdroje“, kuri netrukus bus pristatoma OKT/Vilniaus miesto teatro studijoje, M.Nedzinskas vaidins Treplevą – jau antrą kartą savo karjeroje. Pirmasis – diplominiame Rimo Tumino vadovaujamo aktorių kurso spektaklyje, kuris vėliau perėjo ir į Vilniaus mažojo teatro repertuarą.
Lyginti abu savuosius Treplevus, kuriuos skiria penkeri metai, aktorius griežtai atsisako, juolab darbas dar nebaigtas ir daug kas jame gali apsiversti. Teužsimena, kad po studijų prabėgęs laikas jį patį gerokai pakeitė, tad natūralu, jog kitaip bus traktuojamas ir vaidmuo.

Grįžti į Klaipėdą nesiryžtų

Klaipėdietis Martynas, ketindamas tapti studentu, nurodė vieną vienintelį pageidavimą – vaidybos studijas Muzikos ir teatro akademijoje. „Idėja tapti aktoriumi buvo taip užvaldžiusi, kad kitos galimybės visai nerūpėjo. Būčiau neįstojęs – būčiau iškart išvažiavęs Anglijon“, – prisimena aktorius.
Į Angliją jis vis dėlto pusmečiui išrūko vėliau, jau gavęs bakalauro diplomą. Birmingame dirbo sandėlio krovėju, restorano padavėju, kurį laiką virė kavą „Starbucks“ tinklo kavinėje. Bet emigruoti ilgam planų neturėjo – žinojo, kad grįš vaidinti į Vilniaus mažąjį teatrą, kaip buvo prižadėjęs R.Tuminui. Vos parskridęs tą pačią dieną nuskubėjo į „Žuvėdros“ repeticiją.
O prieš metus aktorius priėmė Nacionalinio dramos teatro vadovų kvietimą ir papildė jo trupę, nors neslepia, kad studijų laikotarpiu tuometinį šio teatro repertuarą vertino itin kritiškai. Vis dėlto būtent jame iškilo naujas jo, kaip aktoriaus, karjeros laiptelis.
Dabar vaidina scenoje kartu su aktoriais, kuriuos dar moksleivis būdamas vakarais įdėmiai stebėdavo Klaipėdos dramos teatre: Dariumi Meškausku, Nele Savičenko, Vytautu Anužiu… Su jais pasišneka apie tai, kad uostamiesčio centrinės gatvės vakarais – tokios tuščios, tarsi visas miestas būtų emigravęs. Nori sutikti klaipėdiečių – verčiau važiuok į „Akropolį“, o ne į senamiestį.
Ar atgaivins Klaipėdą po rekonstrukcijos pradėjęs veikti dramos teatras? Ar sutiktų grįžti į savo vaikystės miestą pats Martynas? Juk teatrui atgavus namus į jį greičiausiai ateis naujas režisierius, kuris formuos ir savąją trupę…
Po šio klausimo virš mūsų kavos puodelių pakimba ilgoka pauzė. Galiausiai aktorius ją nuveja pripažindamas, kad po dešimtmečio Vilniuje grįžti į Klaipėdą vargiai ryžtųsi. „Matote, kiek čia jaunimo? – rodo pro langą, už kurio pulsuoja viena judriausių Gedimino prospekto sankryžų. – O Klaipėdoje, kurią iš paauglystės atsimenu kaip gyvą ir šurmuliuojančią, tokio vaizdo nebepamatytumėte. Dauguma mano tenykščių draugų jau gyvena užsienyje.“
Šiandien Klaipėdą Martynas vadina nuostabiu miestu gyvenimui, bet ne kultūriniam darbui. Nors jūros ir marių artumo sostinėje labai pasiilgsta. Iki šiol pamena, kaip vos atšilus pavasario orams visa klasė po pamokų lipdavo į ketvirtą miesto autobusą ir važiuodavo į Girulius. O po didesnių audrų su tėvu čiupdavo sietus ir keldavosi į Juodkrantės pamarį gintarauti. Būtent – į pamarį, o ne į pajūrį, nes kaip tik marių sąnašose pavykdavo rasti didžiausius gintaro gabalus.
Pats buvo sugrįžęs Klaipėdon su O.Koršunovo spektaklio „Išvarymas“ gastrolėmis – šiame spektaklyje M.Nedzinskas vaidina Edį, kurį žiūrovai paprastai įsimena kaip karališkųjų medžioklių „ančių gaudytoją“. Tiesa, po spektaklio apie jį su buvusiais mokytojais diskutuoti nebuvo kada – juk reginys ir taip trunka penkias valandas. Tačiau Martynas pamena, kad jam dar mokantis mokykloje pedagogių nuomonės apie tuo metu Klaipėdos dramos teatre sukurtą O.Koršunovo spektaklį „Šaltas vaikas“ būdavo labai kategoriškos ir skirtingos. Pačiam vaikinui iš tais laikais matytų vaidinimų kone labiausiai įstrigo uostamiestyje gastroliavusio Vilniaus mažojo teatro „Revizorius“ su ryškiuoju Vytautu Šapranausku.