Ką institucijoje reiškia viena figūra – vadovas, bene geriausiai atskleidžia centrinio Lietuvos banko pavyzdys. Kai jam vadovavo Reinoldijus Šarkinas, tai buvo išsipūtusi, arogantiška, apyžlibė, itin lėtų apsukų kontora. Prie centrinio banko vairo stojus Vitui Vasiliauskui, ši institucija praregėjo, sumažėjo, smarkiai suaktyvėjo, o efektyvumas neregėtai išaugo.

Vitas Vasiliauskas Lietuvos bankui vadovauja jau pustrečių metų, ir kiekvienais jam tenka po sunkų išbandymą: pirmaisiais metais – “Snoro” banko drama, antraisiais – Ūkio banko epopėja, o trečiaisiais – rūpesčiai, kad Lietuva sklandžiai prikabintų savo vagoną prie euro zonos traukinio. R.Šarkino laikais šis postas atrodė ypač patrauklus – atlyginimas fantastiškas, darbas ypač ramus, o dabar V.Vasiliauskui vargu ar kas pavydi.
Tačiau atrodo, kad V.Vasiliauskas su iššūkiais susitvarko, nes renkant įtakingiausiuosius, bent valstybės valdymo srityje, jis atsidūrė pirmajame trejetuke. O juk jam dar tik 40 metų. Kai tapo Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininku, V.Vasiliauskui tebuvo 37-eri.
Čia derėtų priminti, jog pirmaisiais mėnesiais į šį jauną, kuklų, centrinės bankininkystės srityje patirties neturintį teisininką buvo žvelgiama gana skeptiškai ir nelabai tikima, kad jis imsis esminių permainų. Tada jis laikytas lyg ir profesionalu, bet labiau prezidentės Dalios Grybauskaitės statytiniu, nes prieš prezidento rinkimus darbavosi jos rinkimų štabe.
Finansų ir bankininkystės ekspertai prieš pustrečių metų prognozavo, kad jam reikės ilgai mokytis, kol galės savarankiškai strateguoti LB politiką, tačiau labai greitai paaiškėjo, jog po septynerių metų advokato darbo į LB vadovo kėdę atsisėdęs V.Vasiliauskas nebijo priimti nepopuliarų sprendimų.
Labiausiai didžiąją dalį visuomenės ir nemažai politikų V.Vasiliauskas papiktino, kai LB valdyba prieš dvejus metus nusprendė paskelbti bankrotą „Snoro“ bankui, o laikinajam administratoriui sumokėjo daugiau kaip 17 mln. Lt, nors šio darbo rezultatų nebuvo matyti.
Šių metų pradžioje žlugus Ūkio bankui, V.Vasiliauskas vėl kaltintas ne tik tuo, kad galėjo anksčiau užkirsti kelią šio banko vadovų išsidirbinėjimui, bet ir tuo, kad skirdamas laikinąjį administratorių supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Mat dar rudenį Ūkio bankui gelbėti LB išsirinko V.Vasiliausko studijų laikų draugo advokatų kontorą „Raidla, Lejins & Norcous“, o vėliau ir laikinasis administratorius juos nusisamdė.
„Pastarųjų dvejų metų sprendimai dėl „Snoro“ bankroto bylos iškėlimo ir dėl Ūkio banko padalijimo į gerąją ir blogąją dalis nebuvo paprasti, todėl natūralu, kad esama įvairių vertinimų bei nuomonių. Žvelgdamas iš šios dienos pozicijų nemanau, kad kažką reikėjo daryti kitaip. Kiekvienas sprendimas buvo pagrįstas, nes rėmėmės faktais ir nepriklausomų ekspertų vertinimais. Taigi nebijau prisiimti atsakomybės ir būti nepopuliarus. Populiarumas ir profesionalumas nėra suderinami dalykai“, – “Veidui” tvirtino V.Vasiliauskas.
Nepriklausomam finansų ekspertui Valdemarui Katkui abejonių taip pat nekyla: sprendimas dėl „Snoro“ banko bankroto buvo vienintelis teisingas. Ekonomisto nuomone, V.Vasiliauskas susidarius tokiai situacijai veikė profesionaliai ir ryžtingai, nors dėl patirties stokos neišvengė tam tikrų klaidų.
V.Vasiliauskas nemano, kad ir laikinajam „Snoro“ administratoriui sumokėta pernelyg daug, mat tai tarptautinis bankrotas, kuris negali būti pigus. LB vadovo žodžiais, 17,5 mln. Lt buvo sumokėta už greitą, efektyvų ir kokybišką darbą. Be to, jie išleisti ne vieno žmogaus atlyginimui, o visos komandos, kurioje buvo tokie bankų restruktūrizavimo specialistai, kaip finansinių konsultacijų įmonė „Oliver Wyman“, patarinėjusi Ispanijos vyriausybei pertvarkant šios šalies bankus. „Gavom aukščiausio lygio ekspertus, todėl buvo išvengta galimų teisinių rizikų ir nuostolių valstybei. Teigiančiuosius, kad buvo iššvaistyti milijonai, drįsčiau pavadinti diletantais, neįsigilinusiais į procesus, kurie slepiasi po šiuo bankrotu“, – tiesiai rėžia V.Vasiliauskas.
Asociacijos „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė įsitikinusi, kad jei norime profesionalių ir nekorumpuotų paslaugų, turime pasirūpinti išoriniais administratoriais, kurie, nepaisant kreditorių ar banko savininkų spaudimo, siekdami atgauti banko pinigus eitų geriausiu keliu. „Nežinau, kiek tai turi kainuoti, bet profesionalios paslaugos tokioje srityje atsieina nepigiai. Profesionaliai ir nepriklausomai arba pigiau – čia vienas tų atvejų, kai reikėjo rinktis“, – mano R.Skyrienė.

V.Vasiliausko charizma – kuklumas, santūrumas, korektiškumas

Ne tik pats ponas Vitas pabrėžia besilaikąs griežtų moralinių principų – ir buvę kolegos jį apibūdina kaip ambicingą žmogų, turintį tvirtą stuburą. „Vitas niekada nesitaiksto su nurodymais, kurie prasilenkia su jo moraliniais įsitikinimais. Nė vieno posto jis nesilaikė įsikibęs, atvirkščiai, iš darbo gali išeiti vien todėl, kad įmonė ar įstaiga neatitinka jo pasaulėžiūros. Vitas niekam nesilanksto ir nepataikauja“, – “Veidui” teigė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pavaduotojas Vytautas Vitkevičius, darbo reikalais su V.Vasiliausku bendraujantis penkiolika metų.
„V.Vasiliauskas turi savo nuomonę, tačiau kitų nespaudžia jos priimti, o visuomet išklauso argumentų. Vadovaudamas kūrė nuoširdaus bendravimo su pavaldiniais atmosferą, suteikė jiems daug laisvės“, – savo buvusį viršininką VMI ir Finansų ministerijoje apibūdina Finansų ministerijos Įstaigų veiklos priežiūros skyriaus vedėja Živilė Turevičienė.
Ji priduria nepastebėjusi, kad LB vadovas sąmoningai siektų užimti aukštus postus, stengtųsi būti pirmas ar turėtų kitų karjeristams būdingų bruožų. Taigi kas lėmė, kad V.Vasiliauskas ne lėtai kopė karjeros laiptais, o dideliais šuoliais ėjo nuo vienų atsakingų pareigų prie kitų?
Kaip “Veidas” yra rašęs, paskutiniame Vilniaus universiteto teisės studijų kurse pradėjęs dirbti VMI Mokesčių išieškojimo skyriaus teisininku, vos po dvejų metų V.Vasiliauskas tapo šio skyriaus viršininku, o jau po metų buvo pakviestas į Finansų ministeriją kurti Mokesčių departamento bei jam vadovauti. Dar po trejų metų prezidentė D.Grybauskaitė, tuomet paskirta finansų ministre, jam patikėjo viceministro pareigas, kurias jis ėjo iki 2004 m. Paskui pasitraukė iš valstybės tarnybos ir tapo advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatu bei asocijuotu partneriu.
Beje, prezidentė dar kartą parodė pasitikėjimą ponu Vitu, pasiūlydama vadovauti savo rinkimų štabui, taip pat 2011 m. pateikdama Seimui V.Vasiliausko kandidatūrą į LB valdybos pirmininko postą.
„Neturėjo Vitas nei dėdžių, nei tetų, stumiančių jį į priekį. Gerą nuomonę apie save ir anksčiau, ir dabar jis pelno savo dalykiškumu. Be to, yra universalus žmogus, gebantis puikiai dirbti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. O jo charizma – tai kuklumas, santūrumas, korektiškumas. Niekuomet nesu girdėjęs jo šaukiančio ar įžeidinėjančio kitus žmones“, – LB vadovo asmenines savybes išskiria V.Vitkevičius.
Pasak Ž.Turevičienės, asmeninė branda ir darbas neskaičiuojant valandų V.Vasiliauską visuomet išskyrė iš kitų specialistų. Jos žodžiais, vos ponui Vitui pradėjus dirbti VMI pasklido kalbos, kad yra labai jaunas, bet išskirtinis specialistas. Moteris prisimena, kad eidamas finansų viceministro pareigas jis pats skaitydavo visus dokumentus ir prirašydavo pastabų, nes jam įprasta smulkmeniškai įsigilinti į kiekvieną darbą.
Iš Kauno kilęs V.Vasiliauskas sako, kad prie griežtos dienotvarkės įprato dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, mat iki ketvirtos klasės lankė pramoginius šokius, o vėliau šešis kartus per savaitę treniravosi tinklinio sporto mokykloje. LB vadovas neslepia, kad jo tėvai buvo griežti, tačiau būtent iš inžinieriaus tėčio ir mamos, dirbusios paslaugų srityje, jis perėmė atsakomybės jausmą bei tvirtas moralines nuostatas.
Savo tris sūnus, šešiolikos metų vyriausiąjį, vidurinėlį trečioką ir pagranduką, einantį į pirmą klasę, V.Vasiliauskas kartu su žmona bendrakurse Rasa auklėja panašiai.

Į sprendimų priėmimą įtraukia ir eilinius banko tarnautojus

„Kai Vitas pradėjo eiti LB valdybos pirmininko pareigas, pamaniau, kad pagaliau pailsės, galės ramiau gyventi, nes nereikės spręsti tiek daug problemų, bet jis ir vėl iš kailio neriasi“, – sako kartu su LB vadovu teisę studijavęs Mindaugas Palijanskas.
LB Teisės skyriaus viršininkas Gintaras Kukauskas, banke dirbantis dvidešimt metų, prisimena, kad po V.Vasiliausko paskyrimo valdybos pirmininku praėjus maždaug mėnesiui buvo surengtas pirmas susitikimas su banko kolektyvu, ir visi iškart pajuto, jog bus didelių permainų.
„Atėjus naujam vadovui banke atsirado savaitiniai struktūrinių padalinių vadovų pasitarimai su valdybos pirmininku, vyksta savaitiniai valdybos narių pasitarimai, o ne vien tik įstatyme numatyti valdybos posėdžiai. Beje, ir posėdžiai vyksta ne taip, kaip iki tol, konkrečią savaitės dieną, bet tada, kai jų reikia“, – pasakoja G.Kukauskas.
Jo nuomone, svarbu, kad dabartinis vadovas į sprendimų priėmimą įtraukia ne tik tarnautojus pagal tam tikrą hierarchinę struktūrą, bet ir eilinius banko darbuotojus, kurių patirtis ir žinios esant atitinkamai situacijai būna reikalingiausios. Be to, valdybos pirmininkas yra prieinamas kiekvienam banko tarnautojui – kiekvienas gali užsukti pro visada atviras jo kabineto duris, jei kyla problemų ar idėjų.
„Man sekėsi, nes turėjau puikius vadovus, kurie kartu su atsakomybe suteikdavo didelę veiksmų laisvę. Tai man padėjo siekti optimalių rezultatų ir užimti atsakingas pareigas. Manau, toks turėtų būti pagrindinis vadovavimo principas, todėl ir pats jo laikausi“, – atskleidžia V.Vasiliauskas.
Beje, LB vadovas atviras ne tik savo pavaldiniams, bet ir studentams, kuriems dėsto VU Teisės fakultete. „Studentai jį mėgsta, nes bet kada gali kreiptis, pasikalbėti ar pasitarti kaip su sau lygiu. Jis ir pats atvirai dėsto problemas, tiesiai išdėsto pageidavimus, tačiau išmano, apie ką kalba, ir nepliurpia be reikalo. O jo pajuokavimai dažniau būna ironiški, po jais slepiasi keli klodai prasmių“, – dar vieną LB vadovo bruožą išskiria prof. Egidijus Kūris, kartu su ponu Vitu ketverius metus dirbantis VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedroje.
Kaip sako R.Skyrienė, V.Vasiliauską myli ir gerbia tie, kurie supranta, kad tai profesionalus pareigūnas, o tarp jo nemėgstančių ir kritikuojančių vyrauja dėl savo pačių nepamatuotos rizikos nukentėję uždarytų bankų klientai: prisiminkime, kiek tuose bankuose buvo neapdraustų įsipareigojimų, kurie bankroto atveju kreditoriams reiškia didžiulius nuostolius. „Natūralu, kad V.Vasiliauskas savo veiksmais užsitraukė pyktį, nes tie, kurie patikėjo bankų pažadais, liko apgauti, tačiau jis pasielgė teisingai visos valstybės atžvilgiu, nes kuo toliau, tuo brangiau tai būtų kainavę. Tie, kurie suvokia bankų sistemą, supranta, kad jis pasielgė teisingai“, – mano „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė.
Net tie, kurie V.Vasiliauską dėl kai kurių jo sprendimų ir klaidų kritikuoja, pripažįsta, kad gerbia jį ir laiko sąžiningu žmogumi. „Jo sąžiningumas iš tikrųjų imponuoja. Apie poną Vasiliauską teko girdėti įvairių gandų ir kaltinimų, bet man atrodo, kad nelimpa prie jo tie įtarimai. Gali jis patikti, gali nepatikti, bet su juo bendraudamas matai, kad šiam žmogui klasta nebūdinga, – dėsto „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas. – Apskritai jis labai atviras žmogus, ką galvoja, tą ir sako. Todėl yra visiška R.Šarkino, kuris su juo bendraujančiam žmogui nežiūrėdavo į akis, priešingybė. Net savo sparnuotą frazę, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija, V.Vasiliauskas pasakė atvirai. Nors norėčiau tikėti, jog jis taip nemano, kad viskas šiame pasaulyje yra perkama ir parduodama.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.