Keturiasdešimt dienų, praleistų vienuolio Tik Nat Hano įkurtame vienuolyne, pakeitė knygos “Vienuoliai ir aš” autorės Mary Paterson gyvenimą. Galbūt ji šiek tiek pakeis ir skaitytojų gyvenimą. Taigi siūlome ištrauką iš šios naujos knygos.

32 diena

Šįryt kankindamasi ir negaluodama šaltoje meditacijos salėje mėginu kaip nors įžvelgti laimę savo blogos savijautos gelmėse. Tajus sako, kad ji ten yra. Užsimerkiu. Kvėpuoju silpnai, bet kvėpuoju. Leidžiuosi liftu į savo kūną. Atsiribojus nuo minčių apsėsto proto palengvėja, nors ir nežymiai. Kvėpavimas šiek tiek sustiprėja. Pradedu jį stebėti ir tarp proto ir kūno užsimezga ryšys. Ir nors mano pečiai lyg du cemento blokai, bukas skausmas nebeatrodo toks sekinantis. Santykis su negaluojančiu kūnu tampa darnesnis – nustoju kovoti su savo dabartine būsena. Tokia neutrali pozicija padeda atidžiau įsiklausyti į dzeno mokytojo žodžius: „Iš kančios gali gimti laimė, kaip iš purvo išauga nuostabus lotoso žiedas.“ Tiesą pasakius, mūsų laimei būtina kančia. Taip, jis pasakė „būtina“. Ir kol aš priešinausi šiam teiginiui, Tajus tarė: „Laimę sudaro ne laimės elementai.“ Nepažinę kančios, nepažinsime ir laimės.
Pirmą kartą pateikdamas lotoso pavyzdį, Tajus siekė parodyti, kokią laisvę sugebėjo pasiekti Tik Kvang Dakas – jis išliko neįtikėtinai ir absoliučiai ramus net ir tada, kai Vietnamo aikštėje jo ramų kūną apgobė ugnies liežuviai. Dzeno mokytojas bandė mums padėti suvokti, kad tokią drąsiojo vienuolio laisvę galime pasiekti visi, nesvarbu, kokia deginanti agonija mus kankintų. Šiandien jis man liepia žvelgti dar giliau. Lotoso žiedas reiškia ne tik laisvę, bet yra ir džiaugsmo simbolis – jis simbolizuoja laimę, kuri negali egzistuoti be tvyrančio aplink purvo chaoso – be įvairiausių mūsų problemų. Purvas yra būtinas. Iš jo išdygsta gėlė, nuo jo priklauso džiaugsmas. Viena neegzistuotų be kita. Tajus sako, kad „geras sodininkas žino, kaip paversti purvą kompostu, kad iš jo išaugtų gražios gėlės.“ Susimąstau apie tai, kaip reikia pradėti branginti mėšlą, kuris patręšia kokį nors ateities džiaugsmą, ir nustoti jį laikyti vien apgailėtinu mėšlu. Tik taip galima užauginti džiaugsmą. Jeigu nesugebu mėšlo panaudoti kaip trąšos – jeigu esu prastas sodininkas, – mėšlas tik temdys mano džiaugsmą.
„Ant marmurinio paviršiaus neišauginsi lotoso.“
Vos Tajus ištarė šį sakinį, iškart viską supratau, kaip ir bet kas suprastų – tiesos tampa akivaizdžios, kai kas nors jas atskleidžia, juolab pavartodamas gražią metaforą. Prisimenu laikus, kai nepastebėdavau džiaugsmo, jeigu tam nebūdavo tinkamų sąlygų. Bet kadaise turėjau nuostabų vaikiną, kuris pasižymėjo tokiu sugebėjimu. Mudviem su Dagu labai patikdavo plaukioti baidarėmis nuošaliose upėse. Tačiau kartais upes skirdavo ilgi sausumos ruožai ir juos reikėdavo įveikti – susikrauti ant nugaros visą savo turistinę mantą, pakelti sunkią baidarę ir alinančiame vasaros karštyje vilktis per miškus, kuriuose knibždėte knibždėdavo uodų. Dagui ši kelionės dalis labai patikdavo. O aš jos nekęsdavau. Man atrodydavo, kad pionierius mėgaujasi vargu. Tuo metu nesupratau, bet Dagas turėjo gilų suvokimą, kad skausmas ir džiaugsmas priklauso vienas nuo kito. Dabar tą suprantu. Mano išmintingasis draugas žinojo, kad pertempęs gremėzdišką baidarę per krūmynus su begale vabzdžių ir pagaliau nusileidęs į upę pajusi daug didesnį džiaugsmą. Tie du dalykai buvo neatsiejami. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.