Kodėl profesija, kurią Lietuvoje renkasi tie, kurie nevalioja kitur įstoti, kitose šalyse viena prestižiškiausių.

Kaip kasmet rugsėjį, šiandien bus daug patosiškų kalbų apie mokytoją – jaunosios kartos vedlį. Nuo mokytojo tikrai labai daug priklauso. Tačiau prastas vedlys gali ir paklaidinti. Kaip pedagogai rengiami Suomijoje ar Pietų Korėjoje, Japonijoje ar Estijoje, kurių moksleiviai gebėjimais gerokai pranoksta bendraamžius kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje?

Studijuoti pedagogikos – kitur stipriausi, pas mus silpniausi
Nors švietimo pirmūnės – iš skirtingų žemynų su gana skirtingomis visuomenių tradicijomis ir skirtingomis pedagogų rengimo sistemomis, visas jas vienija tai, kad mokytojo profesija jose prestižinė, o mokytojų rengimui ir profesiniam tobulinimui skiriamas išskirtinis dėmesys. Pavyzdžiui, Japonijoje pedagogo diplomus gauna septintadalis visų norinčiųjų, o į darbą priimama tik apie trečdalis jų.
Profesijos prestižiškumo apraiškos prasideda nuo milžiniškos konkurencijos prie universitetų durų ir aukštos kartelės stojantiesiems. „Suomijoje ketvirtadalis abiturientų nori būti mokytojais, nes tai viena prestižiškiausių profesijų. Tai leidžia atsirinkti geriausius, labiausiai motyvuotus, tinkamiausius šiai profesijai jaunuolius“, – pabrėžia Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė.
Mykolo Romerio universiteto Edukologijos instituto direktorė prof. dr.Valdonė Indrašienė pasakoja, kad Suomijoje jau renkantis mokytojo profesiją reikia pademonstruoti gebėjimą skaityti ir suprasti profesinę literatūrą, modeliuoti (simuliuoti) pedagogines situacijas, turėti aiškią profesinę motyvaciją. Kitoje gerais švietimo rezultatais garsėjančioje šalyje – Didžiojoje Britanijoje ypatingas dėmesys skiriamas mokytojų lyderystės įgūdžiams ugdyti ir numatomos galimybės pretenduoti į „mokytojo lyderio“ poziciją.
Lietuvos stojančiųjų statistika daugiau nei iškalbinga: su menkesniais balais, nei ketinant gilintis į švietimo ir ugdymo studijų programas, galima tapti tik technologijos mokslų studentu. „Vyrauja įsivaizdavimas, kad pedagogo diplomas gaunamas lengvai, tad dalis stojančiųjų nė neketina eiti dirbti į mokyklą. Pedagoginių programų prestižas didėtų, jei į jas būtų sunkiau patekti, o studijų lygis būtų daug aukštesnis, kad tas, kuris nori tik diplomo, iškristų“, – siūlo E.Pranckūnienė.

Kokių žinių labiausiai pristinga klasėje
Šiuolaikinių didaktikų centro direktorės Daivos Penkauskienės teigimu, įvairūs tyrimai rodo, kad pagrindiniai sunkumai, su kuriais susiduria pradedantysis mokytojas, tai psichologinio klimato kūrimas, klasės valdymas. E.Pranckūnienė priduria dažniausiai girdinti iš mokyklų, kad į jas dirbti atėję absolventai turi teorinių žinių, bet neturi reikiamos kompetencijos pradėti mokytojo darbą – nei planavimo, nei kitų pačių būtiniausių dalykų gebėjimų.
„Labai blogai ir tai, kad pas mus nacionalinė švietimo politika – sau, universitetų atliekami tyrimai ar rengiamos disertacijos, magistrų darbai – sau, o realus mokyklos gyvenimas – dar visai kita. Štai Suomijoje tai viena sistema, o disertacijos rašomos paisant, ko reikia šalies švietimui, o ne kas ką susigalvojo“, – lygina neseniai Suomijoje konferencijoje dalyvavusi E.Pranckūnienė.
Viena Lietuvos pedagogų rengimo reglamento autorių prof. V.Indrašienė pritaria: „Taip, universitetai ir bendrojo lavinimo mokyklos bendradarbiauja, tačiau Suomijoje bendraujama ir kitaip – ne tik konferencijų, praktikų rengimo ir organizavimo metu. Pavyzdžiui, mokytojai, remdamiesi savo kasdiene praktika, moko universiteto dėstytojus, o pastarieji dalinasi naujausiais tyrimais bendrų seminarų metu. Tiek vieni, tiek kiti tokių seminarų metu gali būti ir lektoriais, ir besimokančiais.“
Prof. V.Indrašienė pripažįsta, kad Lietuvoje universitetas neretai ruošia tokį pedagogą, kokį pats „projektuoja“, o ne kokio reikia šiuolaikinei mokyklai: “Sparti naujųjų technologijų skverbtis reikalauja ir visai kitokio tipo, naujovėms atvirų pedagogų, gebančių plačiai taikyti universitetines žinias, inicijuoti projektus, integruoti įvairius metodus, išmanančių informacines technologijas ir inovatyvaus ugdymo metodus, mokančių savarankiškai kurti ugdymo turinį interaktyviai mokymo ir mokymosi sistemai.”
Beje, daugelyje šalių net po didžiulės atrankos ir labai intensyvaus mokymosi absolventas dar neįgyja teisės savarankiškai mokyti vaikus. Bandomojo laikotarpio nėra vos keliose ES šalyse – Belgijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, o Čekijoje tai darbdavio kompetencija. “Absolventas daugelyje šalių iš pradžių dirba stebimas patyrusio mokytojo, su kuriuo konsultuojasi, jam pagalbą teikia aukštosios mokyklos dėstytojas, taip pat stebintis jo darbą. Po metų ar dvejų darbo mokykloje jis yra vertinamas, o kai kuriose šalyse net laiko papildomus egzaminus ir tik tada įgyja arba ne mokytojo kvalifikaciją”, – pasakoja prof. V.Indrašienė.
E.Pranckūnienė primena, kad ir Lietuva, kaip kad mus švietime lenkianti Estija, planavo įvesti privalomą metų stažuotę mokyklose, po kurios jie turi apsiginti kvalifikaciją, kas ženkliai sumažintų atsitiktinių žmonių mokytojo profesijoje. Deja, idėjos atsisakyta.