Ant vienos lėkštelės – griežti viešųjų pirkimų reikalavimai, ant kitos – šimtų milijonų vertės visuomenei svarbūs projektai. Kas  svarbiau?

Kad būtų aišku, apie ką kalbame, – viešuosiuose pirkimuose kasmet sukasi apie 10 mlrd. mūsų visų litų. Verslininkai suskaičiavo, kad prekių ir paslaugų kaina juose išpūsta vidutiniškai trečdaliu. Bent jau taip buvo. O tas trečdalis – tai maždaug tiek, kiek valstybė buvo priversta skolintis šį pusmetį.
Vyriausybė užsimojo padaryti viešuosiuose pirkimuose tvarką. Tačiau praėjusią savaitę pati Vyriausybė Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) kirto žemiau juostos: Ministro Pirmininko tarnyba pareiškė neketinanti paklusti VPT sprendimui nutraukti vieną viešųjų pirkimų sutartį. VPT direktorius Žydrūnas Plytnikas laukia grįžtančio iš atostogų Andriaus  Kubiliaus – gal šis savo tarnybą privers persigalvoti. Juk juokinga, kai pati Vyriausybė kelionių organizatorių renkasi ne pagal kainą, o pagal aptarnavimo mokestį. O kai tie centai pasirodo esą kelių pretendentų vienodi, nugalėtoju skelbia anksčiausiai pateikusįjį pasiūlymą. O juk, piktinasi Ž.Plytnikas, skelbimų apie viešuosius konkursus internete kartais atsiranda ir antrą nakties.
Ar Vyriausybė pasidavė verslo ir politikų, įpratusių tarpti iš šios aukso gyslos, spaudimui ir atšaukia kovą su viešųjų pirkimų pažeidėjais visais atvejais, ar tik kai perka ji pati? O gal VPT perlenkė lazdą, nes pirkimų, kuriuos VPT pareikalavo ar bent rekomendavo nutraukti arba nagrinėti iš naujo, procentiškai beveik šešiskart daugiau nei pernai, o teisėsaugai 2010 m. bylų atiduota kone triskart daugiau nei 2009 m.? Ir kur šių klausimų viešojo intereso vieta?

Finansų ministrė teismams priminė įstatymą

Paradoksaliai skamba, bet finansų ministrė Ingrida Šimonytė kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją prašydama, kad teismai laikytųsi įstatymo. Mat pagal Viešųjų pirkimų įstatymą su jais susijusios bylos turėtų būti išnagrinėtos per 45 dienas. Tačiau, kaip rodo oficiali statistika, šiemet tai vidutiniškai trunka triskart ilgiau. Bet sudėtingų bylų, ir ne dėl kokių menkų, o valstybei svarbių projektų, nagrinėjimas užtrunka ir trejus metus. Teisingumą nustatyti, kaip žinoma, kainuoja ir laiko, ir pinigų, to niekas teisinėje valstybėje neginčija. Tačiau tai nereiškia, kad ir čia nereikia skaičiuoti laiko sąnaudų, juolab paisyti įstatymų.
Štai Finansų ministerija “Veidui” paaiškino, kas privertė ją, kaip 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos vadovaujančią instituciją, kreiptis į Teismų administraciją: “Užsitęsęs ieškinių ar apeliacinių skundų dėl viešųjų pirkimų ES lėšomis finansuojamuose projektuose procesas ne tik lėtina ES lėšų panaudojimo spartą, dėl to kyla grėsmė neįgyvendinti dalies projektų ir visai prarasti lėšas. O 2011 m. kovą buvo apskųsti ir teismuose nagrinėjami 42 viešieji pirkimai, susiję su per 560 mln. Lt vertės projektais. Dėl vykstančių teismų projektai negalėjo būti vykdomi ir negalima buvo investuoti jiems skirtos ES paramos.” Reikėtų pridurti, kad analogiški procesai vyksta ne tik su ES, bet ir valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamais pirkimais.
Teisėjų taryba paragino teismus paspartinti šių bylų nagrinėjimą. Taigi nuo gegužės ledai lyg ir turėjo pajudėti, nors pusmečio statistikai tai kol kas įtakos nepadarė. Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius tikina, kad reikalai tvarkosi: štai Apeliaciniame teisme viešųjų pirkimų bylos net skiriamos nagrinėti be eilės, be to, skatinama teisėjų specializacija šiose bylose. Tačiau, jo nuomone, Lietuva per maža steigti specializuotų viešųjų pirkimų teismus. O Ž.Plytnikas tikina, kad ne tik niekas nesikeičia, bet ir nesikeis, kol nebus arba specializuotų teismų, arba tik tokias bylas nagrinėjančių teisėjų.
VU Teisės fakulteto lektorius advokatas dr. Deividas Soloveičikas džiaugiasi bent jau tuo, kad teismai pasisukę pasaulio patirties kryptimi ir vis dažniau nestabdo procesų, leisdami sutartims judėti į priekį. “Jei teismai pripažins, kad sutartys sudarytos neteisėtai, teismas jas panaikins ir viską grąžins į situaciją iki momento, kur padarytas pažeidimas”, – aiškina advokatas. Ir G.Kryževičius mano, kad tai efektyvesnis viešojo intereso gynimas.

Dilema: teisinė nekaltybė ar svarbūs valstybės interesai
Žinoma, kad už valstybės ir ES pinigus vykdomi projektai, perkamos prekės ir paslaugos dėl sutarčių stabdymų, peržiūrėjimų, bylinėjimųsi nepabrangtų milijonais ar visai nesužlugtų, reikia ne tik atsakingų teismų, bet ir protingos pačios VPT veiklos, kad nė nebūtų pagrindo bylinėtis. Tenka pripažinti, kad per 20 nepriklausomybės metų jie buvo tapę dosniu loviu saviesiems, ir šoko terapija čia buvo reikalinga.
Vis dėlto nors puspenkto mėnesio ūkio ministru dirbantis Rimantas Žylius giria VPT už principingumą, neslepia paprašęs, kad VPT fiksuotų tik esminius pažeidimus, kurie turėjo įtakos pirkimo kainai. “Viešųjų pirkimų tinkamas vykdymas – labai svarbus viešasis interesas. Tačiau kokio nors svarbaus objekto sukūrimas taip pat yra viešasis interesas. Taigi susiduria du viešieji interesai. Ant vienos lėkštelės pastatome griežtą reikalavimą laikytis viešųjų pirkimų reikalavimų, ant kitos – šimtus milijonų. Viešasis interesas geriau patenkinamas, jei ypač svarbus projektas vykdomas net ir pažeidžiant viešųjų pirkimų reikalavimas”, – pripažįsta ministras.
Jo manymu, labai iliustratyvus pavyzdys – Energetikos ministerijos aukščiausios kvalifikacijos teisininkų paslaugų pirkimas. “Reikia, kad jie pajėgtų derėtis su “Gazpromu” dėl dujų kainų. Viešasis interesas – milžiniškas, nes tai šimtai milijonų litų, kuriuos sumoka Lietuvos vartojai. VPT nuomone, pirkimų reikalavimai pažeisti. Ar leisti jiems vykdyti pirkimą net galbūt pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą, bet laiku sėdant prie derybų stalo, ar iš naujo skelbti konkursą ir derėtis pradėti kitąmet?” – retoriškai klausia R.Žylius.
Antras ūkio ministro pateiktas pavyzdys –Valdovų rūmai. “Apeidinėja įstatymą, kitaip negaliu traktuoti”, – apie sprendimą bent iš dalies tęsti VPT sustabdytas statybas sako Ž.Plytnikas. Ministro pozicija kitokia: “Pirkimai buvo didžiuliai, pažeidimus nustatė ir VPT, ir Valstybės kontrolė. Tačiau ar viešasis Lietuvos valstybės interesas šiuose rūmuose, į kuriuos jau investuota šimtai milijonų litų, 2013 m. vesti Lietuvos pirmininkavimo ES renginius nėra didesnis už prievolę dėl keliasdešimt milijonų litų sudarinėti naują sutartį rizikuojant, kad darbai laiku nebus baigti? Čia įžvelgiu didelę dilemą.”
O žinant, kad Lietuvoje kol kas nė vienas didžiulis projektas neapsiėjo be skandalų, statybų stabdymo, teismų ir pan., akivaizdu, kad tai tikrai ne poros viešųjų pirkimų, o sistemos problema. Ar šių dviejų visuomenės interesų neįmanoma pigiau ir greičiau suderinti?

Svarbu ne raidė, o esmė
UAB “Baltic Orthoservice” direktorius dr. Gediminas Kostkevičius pasakoja, kad dukart Danijoje teisėsi dėl viešųjų pirkimų konkursų. “Net laimėjusi neteisėtai sudaryta sutartis nebuvo nutraukta, nes, teismo manymu, tai padarytų didesnę viešąją žalą. Mums buvo atlyginta, pažeidusiems viešųjų pirkimų reikalavimus pritaikytos sankcijos, bet vertinama viešojo intereso požiūriu. Žinoma, jei padaryti labai šiurkštūs teisės pažeidimai, sutartys nutraukiamos. Bet net tokiu atveju, kad mokesčių mokėtojai nepatirtų didelių nuostolių ir kuo greičiau būtų užbaigtas pradėtas projektas, leidžiama parinkti kitą vykdytoją apklausos būdu ir neskelbiant konkurso. Teismai juk turi remtis ne įstatymo raide, o esme”, – Lietuvos teismams linki to, ko čia pasigenda, G.Kostkevičius.
Štai 2006 m. sausį pateikę ieškinį Valstybinei ligonių kasai, sprendimo “Baltic Orthoservice” sulaukė po penkerių su puse metų – šiemet birželį. Vyriausiasis administracinis teismas pagaliau apsisprendė, kad ir perkant ortopedijos priemones privalėjo būti taikomi viešieji pirkimai, kaip yra kitose ES šalyse.
Esminio pokyčio viešuosiuose pirkimuose neįžvelgia ir “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas. “Viešųjų pirkimų skaidrumas – priemonė kuo efektyviau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus. Jau daug metų kalbame, kad mažiausios kainos kriterijus neturėtų būti pagrindinis – turėtume kalbėti apie geriausią paslaugą už geriausią kainą, o sprendimai turi turėti konkretų pagrindimą ir būti viešai prieinami. Stambiuose rezonansiniuose projektuose, vykdomuose už viešuosius pinigus, reikia užtikrinti nepriekaištingą viešumą ir atskaitomybę nuo pat projektų pradžios, kad visuomenė ir nepriklausomi ekspertai galėtų prieiti prie visų projekto dokumentų ir atlikti stebėseną”, – sako S.Muravjovas, apgailestaudamas, kad kol kas Lietuvoje neturime nė vieno svarbaus projekto viešumo gerojo pavyzdžio.
“Tikėjausi, kad per metus bus galima viską pakeisti. Bet tai – labai sudėtinga sistema ir tam pakeisti reikia laiko. Juolab visi buvo pripratę nepaisyti įstatymo”, – pripažįsta ir pats Ž.Plytnikas.
Žinoma, blogai, kai reikia rinktis – ar teisinis preciziškumas, ar milijonų vertės valstybės ir jos piliečių poreikiai. Tobuliausia būtų ir viena, ir kita. Tačiau tobulybė – retas dalykas. Tad ieškant kompromiso štai Danija ir kitos Vakarų valstybės išeitį rado. Vertėtų jomis pasekti.

Bylos dėl viešųjų pirkimų
(pradėta nagrinėti apygardų teismuose)
69    169    138.
2009 m. I pusmetį    2010 m. I pusmetį    2011 m. I pusmetį
Viešųjų pirkimų bylų išnagrinėjimo apygardų teismuose terminai (vidurkis dienomis)
118    109,4    135,5
2009 m.    2010 m.    2011 m. (iki 06 30)
Šaltinis: Nacionalinė teismų administracija
Viešųjų pirkimų tarnybos vetuotos sutartys
(pareikalauta ar rekomenduota nutraukti sutartis ar pirkimo procedūras, arba jas pakartotinai nagrinėti)
20 iš 98    11 iš 176    32 iš 91
20,4 proc.    6,3 proc.    35,2 proc.
2009 m. II ketv.    2010 II ketv.    2011 II ketv.

Šaltinis: Viešųjų pirkimų tarnyba