Ką per 22 nepriklausomos valstybės metus tikrai išmokome? Daug ir sklandžiai kalbėti. Gausybė Lietuvos viešųjų debatų dalyvių nėra nuveikę nieko realaus nei savo, nei valstybės naudai, net nesugebėję susikurti galimybių ką nors nuveikti ir yra išlaikomi mokesčių mokėtojų ar kitų finansuotojų pinigais. Ar tikrai reikia jų klausytis?

Šalyje vykstantis politinis vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio sukeltas FNTT skandalas kaip ir ankstesni skandalai („kediada“, VSD, valstybininkai, Vytauto Pociūno žūtis) užgožia kitus, dažnai daug svarbesnius ir reikšmingesnius įvykius bei reiškinius. Pas mus vis dar svarbiau, kas ką sakė ir kas ką pagalvojo, nei mūsų kasdienybės realijos. Ne be reikalo tūkstančiui šalies gyventojų turime daugiausiai ne tik policininkų, mokytojų ir gydytojų, bet ir poetų bei per metus išleidžiamų poezijos knygų. Mūsiški debatai viešojoje erdvėje dažnai panašūs į poeziją. Nes nežinant faktinių įvykių aplinkybių ar skandalingų sprendimų priėmėjų tikrųjų veiksmų, ieškoti priežasčių ir motyvų tenka leistis į poeziją. Politikų, valdininkų dažnai tiek su sveiku protu, tiek apskritai su protu prasilenkiantiems poelgiams pateisinti pasitelkiama fantazija ir išradingiausios metaforos.

Kas belieka? Patirties ir intelekto spręsti savo ekonomines bei socialines problemas beveik neturime, į priekį stumiamės tiek, kiek į priekį sugeba žengti privačiame versle dirbantys ir dėl savo išgyvenimo bei šviesesnės ateities triūsiantys žmonės. Kartu ir kitiems sukurdami galimybes žengti iš paskos. Kadangi, pagal Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos tyrimą, asmeninis verslas 99 proc. lietuvių yra nepriimtinas ir nesuprantamas užsiėmimas, tai visuomenei ir tenka klausytis bei mokytis ne iš žmonių, kurie sugeba ką nors sukurti ir padaryti, bet iš „profesionalių“ kalbėtojų. Tenka pasinerti į politikų, valstybės tarnautojų nesibaigiančius šnekėjimus. Todėl ir pergales, kaip tais garsiais sofistų laikais, mes pasiekiame ne darbuose, o debatuose.

Ir tada senovės Graikijoje viešųjų debatų erdvė buvo suteikta protingiems, išradingiems, išmintingiems žmonėms, filosofams, atliekantiems profesionalių „išminties“ ir „iškalbos“ mokytojų vaidmenį. Tuomet jų atsiradimą lėmė socialinė bei politinė situacija, susiklosčiusi Graikijoje apie V a. prieš Kr., kai išsilavinimo poreikis bei noras dalyvauti intelektualiniame ir viešajame gyvenime pasidarė madingas ir visuotinis.

Šiais laikais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro pigaus populiarumo besivaikantys tiek laikraščiai, tiek radijas, tiek televizija, tiek internetas mus maitina vis „nauja informacija“, kas ką pasakė, kas gali būti, „ką žmonės sako“, kas ką galvoja ir ką komentuoja. Vakarų sociologų ir žiniasklaidos mokslininkų darbuose vis dažniau pateikiama įtikinamų įrodymų, kad tokia karšta „informacija“ ne tik neturi beveik jokios reikšmės ir prasmės, bet ir labai lengvai užgožia daug svarbesnių problemų nagrinėjimą, atima iš daug svarbesnių debatų laiką ir energiją.

Kita vertus, kas demokratinėje visuomenėje gali būti svarbiau už plačias, kokybiškas ir profesionalias diskusijas. Pliuralistinėse demokratijose, kurios Vakarų pasaulyje yra sukūrusios savo intelektualiai, socialiai ir ekonomiškai klestinčias valstybes, piliečiai, mokantys kalbėti, diskutuoti ir susitarti, geba kurti ir žengti į priekį. Tai demokratijos oras, be kurio nebūtų galima suvokti, kokioje valstybėje gyvename ir kokiais – progreso ar regreso keliais einame. Esant demokratijai talentingi viešųjų debatų dalyviai

tikrai vertingi net ir tuo atveju, jei patys nieko naudingo mūsų valstybei nėra nuveikę. Dažnai jų matymas ir numatymas yra ta didžioji vertybė, kuri pasitarnauja valstybei. Bet šalia talentingų šnekėtojų turėtų būti girdimi ir vyrauti tie, kurie savo darbais yra įrodę, kad jie gali mokyti kitus, patarti kaip reikia gyventi.

Kaip atskirti tuščiagarbius skandalistus, sofistus nuo diskusijai kokybiškai vertingų dalyvių? Koks kriterijus mums gali padėti suvokti, kokie debatai ir jų dalyviai yra labai vertingi, o kokie neturi didesnės reikšmės? Į kokių personų žodžius turi būti reaguojama rimtai, o kokie yra tik popieriaus gadintojai, eterio teršėjai, isterikai, sofistai, tiesiog taip save realizuojantys, bet viešajai erdvei  jokios pridėtinės vertės nekuriantys, gal net savo neprofesionalia, isteriška laikysena ir kalbėjimu griaunantys mūsų valstybę? Ar tikrai gyvenant pliuralistinėje visuomenėje įmanoma rasti kriterijus, kurie padėtų atskirti viešųjų debatų dalyvius į šias dvi – sofistų ir vertingų šnekėtojų grupes?

Vienas iš kriterijų galėtų būti viešųjų debatų dalyvio pagarbos savo valstybei kriterijus. Jei asmuo dirbtinai nesiekia sumenkinti mūsų valstybės, o sugeba pateikti racionalių argumentų, kodėl pas mus yra viena ar kita blogybė, tai jau geras ženklas. Savo valstybę mylintis žmogus jos be reikalo neįžeidinės, nesutapatins valstybės su kvailu ar korumpuotu politiku, matydamas bloga, – visada matys ir gera.

Kitas tokios rizikingos atrankos kriterijus yra viešųjų debatų dalyvių racionalumo paieškos. Jei žmogus neieško ir nesiūlo jokios išeities iš susidariusios kritikuojamos padėties, o tik demonstruoja savo oratorystę niekindamas ir žemindamas kitus, toks kalbėjimas vargiai gali būti vertingas. Niekintojų turime pakankamai – mažai išeičių ieškotojų ir kūrėjų.

Nuo viešųjų debatų kokybės, jų racionalumo laipsnio priklauso visų mūsų žinių ir suvokimo lygis. O nuo žinių ir suvokimo lygio priklauso valstybės progresas. Nei sofistai, nei metaforų meistrai, nei savo valstybės niekintojai ir žemintojai žengti progreso keliu nepadės.

Stebint ir klausantis viešųjų debatų dalyvių reikėtų bandyti ieškoti žmonių, kurių kalbėjimas yra vertingesnis dėl šių žmonių asmeninių gebėjimų, įrodytų darbais. Kitų turi būti klausomasi atsargiau. Ko yra vertas politikas, žadantis įvesti valstybėje tvarką, bet savo bendrovėje atlyginimus mokantis vokelyje? Ko yra vertas viešųjų debatų dalyvis, kurį išlaiko ir taip jo kalbėjimo turinį nulemia šeimininkas?