BFL

Prieš kelias savaites Lietuvoje įvyko įsidėmėtinas dalykas. Puslapyje www.kgbveikla.lt pradėti viešinti slaptieji KGB dokumentai. Sutapus Seimo daugumos ir Prezidentės valiai, neveiksnią kagėbistų liustraciją keičia viešumo politika. Žinoma, tai labai pavėluota ir fragmentiška, tačiau geriau negu nieko.

Tačiau įvertinus bendrą situaciją, tenka pripažinti, kad su KGB palikimu Lietuva taip ir nesusitvarkė. Griuvusios Blogio imperijos slaptųjų tarnybų šleifas vis dar nuodija mūsų gyvenimą. Jo poveikis dvejopas: funkciškai realus ir mentalinis.

Kokio laipsnio yra Sovietų Sąjungos slaptąsias tarnybas perėmusios Rusijos poveikis mūsų valstybės raidai šiuo metu įvertinti neįmanoma. Tai padarys tik ateities istorikai, kai bus atverti archyvai pačioje Rusijoje. Tada daugelis naujausios mūsų istorijos įvykių nušvis visai kitoje šviesoje.

Juk žinome, kad svarbiausios KGB bylos nepriklausomybės aušroje iškeliavo į Rytus. Ir būtų visiškai naivu tikėti, kad jomis niekas nesinaudoja.

Paradoksas, tačiau kaip tik todėl dabar geriau apčiuopti galime ne tiek funkciškai realaus, kiek mentalinio KGB paveldo daromą poveikį. Nors abu jie yra labai glaudžiai susipynę. Mentaliniu KGB paveldu čia vadinu patį mąstymo tipą. Patį supratimą, kokios turi būti slaptosios tarnybos, kaip jomis naudotis ir kontroliuoti.

Nepaneigiami faktai rodo, kad mūsų valstybėje vis dar vyrauja autoritarinės sąmonės diktuojamas supratimas apie slaptųjų tarnybų darbą. Tad Darius Kuolys ir Leonidas Donskis pačiu laiku prabilo apie grėsmingas POLICINĖS VALSTYBĖS kūrimo tendencijas.

Tiesa, nesu tikras, ar šios tendencijos ypač sustiprėjo kaip tik dabar, kai matome į paviršių išlindusius slaptųjų tarnybų ilgamečio piktnaudžiavimo faktus ir kartu – nusivylimą, kad vis žadama parlamentinė kontrolė taip ir nepajuda iš mirties taško.

Niekaip nepereiname ir prie vakarietiško modelio, kai tikslus ir užduotis valstybės saugumo tarnyboms nustato konkreti politinė valia, o ne kažkokie paslaptingi strategai.

Kaip anksčiau, taip ir dabar sunkiai įvardijamos jėgos yra paralyžiavusios Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisiją. Bet gal taip ir reikia? Gal Seimo nariai yra per daug nepatikimi, kad galėtų prisiliesti prie slaptųjų valstybės reikalų?

Bent jau šitaip įtikinėjo per praėjusią kadenciją iš VSD vadovo posto ilgai verstas oficialus KGB rezervininkas Arvydas Pocius ir jo palaikymo komanda. Tarkim, taip ir yra. Tačiau demokratinėje valstybėje visuomenė negali gyventi nekontroliuodama slaptosios galios struktūrų. Jei Seimo nariai nepasitiki patys savimi, jie turi rasti kitų priežiūros mechanizmų.

Laisvojo pasaulio patirtis yra įvairi ir gerai išnagrinėta, tačiau ja kažkodėl nesinaudojama. Kodėl?

Matyt, pagunda žinoti daugiau nei kiti yra tokia didelė, kad jai sunkiai atsispiria net patys padoriausi žmonės. Patekę į valdžią, jie greitai pamiršta, kad nebus čia amžini. Nepagalvoja, kad po kiek laiko jau jų asmeninių ryšių išklotinėmis džiaugsis kokie nors konkurentai. Taip ydingas ratas sukasi toliau.

Čia, žinoma, dar tik pats nekalčiausias keisto neveiklumo paaiškinimas.

Akivaizdu viena. Dabar, kaip ir anksčiau, ne atsakingi politikai prižiūri slaptąsias tarnybas ir formuoja joms užduotis, o priešingai – slaptosios tarnybos gali manipuliuoti tais, nuo kurių formaliai turėtų būti priklausomos.

Visuomenėje kilus įtarimų, kad ypatingų galių turinčios tarnybos peržengia leistinas ribas, už šią sritį atsakingi politikai, užuot kuo skubiau išsiaiškinę tiesą, puola viską neigti. Vėliausias pavyzdys – reakcija į Europos Komisijos paskelbtus šokiruojančius duomenis apie slapto piliečių sekimo mąstą Lietuvoje. Mūsų valstybė lenkia visas kitas dešimtimis kartų!

Tarkim, iš tikrųjų Lietuva šioje ataskaitoje atrodo taip baisiai tik todėl, kad mūsų tarnybos nesugebėjo pateikti duomenų pagal tinkamą standartą. Tačiau tai – jau irgi skandalas. Vadinasi, jos arba nekompetentingos, arba tyčia slepia realius duomenis. Ir žinoma, tai įrodo visišką kontrolės nebuvimą.

Taigi, faktas akivaizdus. Per du dešimtmečius mes taip ir neįstengėme pereiti nuo kagėbistinio prie laisvos visuomenės slaptųjų tarnybų modelio. Kas dar gali būti baisiau?

Atrodo, kad dabartinius piktnaudžiautojus išgąsdinti galėtų tik istorijos teismas. Tačiau jei išliks įstatymo nuostata, kad neskaidriai sankcionuoto sekimo byla, nieko nusikalstamo neradus, bus naikinama, o niekuo nenusikaltęs žmogus apie tai net nesužinos, tiesa apie piktnaudžiavimą taip niekada ir nepaaiškės. Kažkas galimai naudosis vertinga verslo ar asmeninio gyvenimo informacija ir galės nepalikti jokių pėdsakų.

Sakysite, Lietuvos slaptosiose tarnybose tokių piktavalių nėra ir būt negali? Deja. Ankstesnės kadencijos Seimo atliktas VSD tyrimas parodė, kaip daromas neteisėtas poveikis verslo struktūroms ir netgi beveik atvirai dalyvaujama konkurencinėje kovoje. Ir tai toli gražu ne dėl nacionalinių Lietuvos interesų. Priešingai. VSD pareigūnai stengėsi dėl įmonės, kuri kitame tyrime figūravo kaip Rusijos slaptųjų tarnybų priedangos organizacija.

Ką jau kalbėti apie smulkesnius atvejus, kai operatyviniai darbuotojai, gavę „teisėtas“ sankcijas, seka savo neištikimas žmonas, meilužes ir renka konkurentus kompromituojančią medžiagą.

Bet ar tai dar ką nors jaudina, išskyrus kelis keistuolius? Beje, daliai tų viešosios erdvės drumstėjų VSD buvo atidariusi sekimo bylą įsimintinu pavadinimu: „Vanagai“. Kilus skandalui, prieš metus Seimo nariai bandė išsiaiškinti, ar tikrai žinomi apžvalgininkai buvo pasiklausomi ir neleistinai veikiami. Atsakymai į paklausimus dar negauti.

Nelabai ką jaudina ir apskritai protu nesuvokiama informacija, kad buvęs KGB kapitonas Generalinėje prokuratūroje perkeltas dirbti į didžiausio slaptumo patalpas, kuriose saugomi ir duomenys apie NATO žvalgybinę veiklą, užsienio diplomatus bei šnipus. Net jeigu tas žmogus iš tikrųjų kelis dešimtmečius sąžiningai dirbo, gaudydamas kriminalinius nusikaltėlius, jokia normali valstybė neleistų sau taip elgtis. Juolab, kai yra žinoma, kad būdamas KGB, jis tardė ir garsius disidentus.

Taigi KGB Lietuvoje dabar ne tiek išviešinamas, kiek gali veikti beveik viešai. Jei ne tiesiogiai, tai bent jau persismelkęs į galios struktūrų ir politikų elgseną.