Ar įmanoma sustabdyti valstybės lėšų švaistymą, kai tai lyg ir bendru sutarimu visuomet darė verslas, valstybės institucijos, politikai? “Veidas” aiškinasi, ar tokios kovos sėkme vis dar tiki Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas, kurį už jo pastangas keisti padėtį net specialiosios tarnybos bandė pasmerkti visuomenės pajuokai.

VEIDAS: Verslininkai sako, kad per viešuosius pirkimus mokama maždaug trečdaliu brangiau, nei paslauga ar prekė iš tikrųjų kainuoja. Kiek lėšų, Jūsų skaičiavimais, dėl to praranda valstybė?

Ž.P.: Per metus viešuosiuose pirkimuose išleidžiama maždaug 9–13 mlrd. Lt biudžeto lėšų. Štai gana dažnas pavyzdys: konkurse mažiausia siūloma kaina – 1 mln. Lt, o konkursą laimi siūlęs didžiausią – 15 mln. Lt, nes pirmieji šeši atsiima siūlymus arba pašalinami iš konkurso. Panašiai buvo Vilniaus miesto savivaldybei perkant maisto produktus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o Trakų rajono – perkant vienos gimnazijos rekonstravimo darbus.

Šiuo metu perkančių organizacijų yra apie 5,2 tūkst., o kiekviena jų per metus vykdo mažiausiai 10–30 pirkimų.

Padauginę gausime įspūdingą skaičių pirkimų, o jeigu suskaičiuotume, kiek jų atliekama darant šiurkščius pažeidimus, gautume, kiek yra realiai permokama. Skaičiuojant VPT sustabdytuose pirkimuose galėjusias būti išmokėtas lėšas per 2010 m., galima sakyti, pavyko sutaupyti daugiau nei pusę milijardo litų.

VEIDAS: Pradėdamas vadovauti VPT pareiškėte, kad viešieji pirkimai – valstybės katastrofa. Kas pasikeitė per metus, kai dirbate VPT, o pastarąjį pusmetį ir vadovaujate tarnybai?

Ž.P.: Visi žinojo, kas vyksta. Rinka padalyta į tam tikras sritis, kuriose konkurencijos dėl viešųjų pirkimų beveik nėra. Iš konkursų pažeidžiant įstatymą išmetami konkurentai, konkurso sąlygos rengiamos specialiai vienam ar kitam konkurso dalyviui, paskutinė konkurse buvusi įmonė tampa jo nugalėtoja, nes kitos staiga atsiima pasiūlymus. Kokių tik nepasitaiko kuriozų. Štai atliekant vieną pirkimą, kai buvo perkami diržai, dalyvavo trys įmonės: viena, gaminanti diržus, kita – baldus, o trečia – statybos įmonė.

Sisteminių schemų labai daug ir per daug metų jos buvo stipriai įsitvirtinusios, dėl kai kurių pirkimų įtariame, kad jie vyko ir ne be politikų rankos. Bet čia jau kitų tarnybų rūpestis. Mes bandome padėtį keisti savo ruožtu. Per šiuos metus atlikome apie 500 tikrinimų ir vertinimų. 119 bylų perdavėme teisėsaugos institucijoms – palyginti su 2009-aisiais, šis skaičius šoktelėjo vos ne trigubai. Stipriname bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, Valstybės kontrole, įsteigėme tarpžinybinę grupę. Manau, šiurkščių tyčinių pažeidimų ima mažėti.

VEIDAS: Ar VPT anksčiau buvo tos nusikalstamos schemos dalis?

Ž.P.: Be abejo. VPT vadovas savo nuožiūra braukydavo, kurias įmones tikrinti, kurias ne. O tikrindavo daugiausia vaikų darželius, mokyklas, kitas smulkesnes įstaigas, o stambesnę – tik vieną kitą, pagal politinius užsakymus. O jei patikrindavo tuos, dėl kurių sulaukdavo skundų, išvados būdavo ne itin griežtos.

Būdavo praleidžiami pirkimai su akivaizdžiais pažeidimais. Dėl jų į aklavietę pateko tokie projektai, kaip Valdovų rūmai, “Vilniaus vandenų” statomi dumblo apdorojimo įrenginiai ir t.t. VPT dengdavo kai kurias įmones ir pati dalyvaudavo šiame “versle”. Dabar padėtis yra pasikeitusi.

VEIDAS: Ar lengva nustatyti, kas visoje viešųjų pirkimų grandinėje už ką atsako, ir nubausti pažeidėjus?

Ž.P.: Jei nori, nesunku rasti, kas iniciatorius, kas vykdytojas, kas užsakovas. Paprastai įstaigos vadovas pasako, kas turi laimėti konkursą, o įstaigos viešųjų pirkimų komisijos nariai dirba kaip bitės – rašo konkurso sąlygas, kad laimėtų, kas reikia, ir jie laimi. O juk yra tipinės konkurso sąlygos. Bet kadangi jos tik rekomendacinės, nuolat matome perteklinius ir neadekvačius konkursų reikalavimus.

Net jei teisėsaugos institucija ir randa pažeidimų, nubaudžiamas, ir tai tik simboliškai, nebent koks vienas viešųjų pirkimų komisijos narys. Kad toks cirkas baigtųsi, mano iniciatyva buvo pateiktas Ūkio ministerijai kartu su VPT projektas dėl griežtesnės atsakomybės viešuosiuose pirkimuose. Dabar, jei padarai pažeidimą, dėl kurio prarandama 70 mln. Lt valstybės lėšų, skiriama 500–2500 Lt bauda. Neseniai vieną savivaldybės atstovą nubaudėme 1 tūkst. Lt bauda, o jis, nespėjęs išeiti iš salės, skambina merui ir prašo jam skirti 1500 Lt premiją baudai padengti. Teisme pažeidėjai dar išsidera baudą sumažinti perpus.

Man patinka Anglijos pavyzdys: jei nustatyta, kad permokėtas valstybės milijonas, tai tokią sumą dėl to kaltieji ir turi grąžinti. Be to, dar turi sumokėti baudą ir gresia baudžiamoji atsakomybė, o pas mus bylos vis nutraukiamos dėl įrodymų stokos. Manau, teisėsauga turėtų padirbėti, kad už valstybės lėšų švaistymą būtų realiai nubaudžiama.

VEIDAS: Kuriose srityse ar institucijose daugiausiai neskaidrių sandorių?

Ž.P.: Vandentvarkos, statybų, IT srityse. Dėmesio reikia ir europiniams projektams: tai dideli pinigai ir daug norinčiųjų jų atsiriekti. Pernai tikrinome visas savivaldybes ir visur radome mistinių dalykų. Lyderis – Vilniaus savivaldybė.

Mažesnėse savivaldybėse – mažesni pinigai, bet paanalizuoji, kas laimi konkursus, ir matyti, kad vieni giminės.

VEIDAS: Kokių VPT turi svertų priversti įstaigas pirkti centralizuotai, kas ir atpigina tipines prekes bei paslaugas ir sumažina institucijų darbo sąnaudas konkursams?

Ž.P.: Kol VPT teturi teisę parengti rekomendacinio, bet ne įpareigojamojo pobūdžio dokumentus, tol niekas nesikeis.

Štai 2010 m. technikumai, mokyklos, darželiai patys organizavo konkursus ir vykdė renovaciją. Paskui ūkio ministras išleido įsakymą viską pirkti centralizuotai per Centrinę pirkimų organizaciją. Nelikus susitarimų tarp tiekėjų ir perkančiosios organizacijos galimybės, neliko intereso, ir jau pusė metų renovacija sustojusi.

Arba štai jei mobiliojo ryšio paslaugos perkamos centralizuotai, mokami du trys centai už minutę, tarpusavyje įstaigos darbuotojai kalbasi nemokamai, nėra jokio sujungimo mokesčio. O kai perka patys, kainos jau kitokios. Pavyzdžiui, 2009 m. Panevėžio apskrities vaikų socializacijos centras mokėjo net 0,75 Lt už minutę, Kalvarijos pirminės sveikatos priežiūros centras – 0,65 Lt, Rytų skirstomieji tinklai – 0,49 Lt. Vien perkant ryšio paslaugas taip iššvaistoma apie 26 mln. Lt per metus. O kur dar kanceliarinės prekės, popierius, kompiuterinė ir biuro įranga? Seime svarstoma įstatymo pataisa, kad tipinių prekių pirkimas turi būti tik centralizuotas.

VEIDAS: Kaip vertinate vis dažnėjančius bandymus apsieiti be viešųjų pirkimų?

Ž.P.: Bandome mažinti pirkimų neskelbiamų derybų būdu vajų. Jei tokiems pirkimams reikėtų VPT sutikimo, tai būtų gera prevencinė priemonė. Nauja tendencija – pernai atsiradusi vidinių sandorių galimybė. Pavyzdžiui, savivaldybei reikia valyti gatves, tai ji įsisteigia tam savo įmonę, su ja ir sudaro sutartį. Siūlėme, kad tai būtų išbraukta iš įstatymo, bet savivaldybės stojo piestu ir pataisa Seimo Ekonomikos komitete atmesta. Taip, ES tai leidžiama, tačiau procesai kontroliuojami, o pas mus nelieka konkurencijos, iškreipiama rinka, išpučiamos kainos.

VEIDAS: Buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio pažymoje išvardyta, dėl ko Jums darytas spaudimas: dėl “Vilniaus vandenų”, Ignalinos atominės elektrinės, Valdovų, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, daugiabučių renovavimoprogramos viešinimo ir kitų projektų. Ar po viešų pareiškimų apie Jums daromą spaudimą tai liovėsi?

Ž.P.: Buvo visko – ir ateidavo, ir skambindavo, ir išsikviesdavo. Tokia, matyt, anksčiau buvo praktika. O dabar niekas nebeskambina. Daug kam, taip pat ir kai kuriems politikams, buvo didelis šokas, kad VPT pradėjo dirbti kitaip. O iš tiesų tai mes tiesiog stengiamės dorai atlikti savo darbą – vykdyti viešųjų pirkimų skaidrinimo politiką, apie kurią rasite daug gražių žodžių turbūt kiekvienos partijos programoje.

Tačiau atsiranda naujos dėmesio rodymo formos – pretenzijos. Jei pretenziją parašo tiekėjas, įtraukiame į planus, o jei politikai, VPT tampa pageidavimų koncertu. Turėtume patys pagal savo rizikos sistemą ir metodiką atsirinkti, kur yra didžiausios rizikos tendencijos, tačiau priversti tikrinti pagal politikų pavedimus. Savaime tai nėra blogai, tačiau turėdami labai ribotus išteklius turėtume susitelkti ties rizikingiausiais projektais. Nes kol vykdome politiko pavedimą dėl galimai neskaidraus langų keitimo projekto kokioje nors jo rinkimų apylinkės mokykloje, vyksta milijoniniai infrastruktūros projektai.

VEIDAS: Viešųjų pirkimų problema – saviškių interesų stūmimas. Tačiau ir Jūs pats karjerą darėte per savo grupės draugą D.Kreivį.

Ž.P.: Prieš ateidamas į VPT beveik metus dirbau ūkio ministro patarėju. Matėm, kad norint pokyčių reikia prisiimti ir atsakomybę. VPT vadovu tapau laimėjęs atvirą konkursą, o ne todėl, kad D.Kreivys – mano bendrakursis.

VEIDAS: Ar tebetikite, kad galima užkardyti valstybės lėšų švaistymą viešuosiuose pirkimuose, kai net STT Jus pastatė į keistą situaciją, neigdama, jog drauge bandėte prikirpti aplinkos apsaugos ministrą?

Ž.P.: Jei atvirai, man buvo šokas. Žiniasklaidoje bandė sukompromituoti, kad šneku, pats nežinodamas ką. Bet yla iš maišo išlindo. Tačiau tai nepakeitė mano pasiryžimo: kiekvieną įtarimų sukėlusį viešųjų pirkimų atvejį perduosiu teisėsaugos institucijoms, nes mūsų pinigai negali būti vagiami. Negali.