"Veido" archyvas

“Vartų” galerija atrodė taip, kaip įprasta atrodyti meno galerijoms parodos atidarymo išvakarėse: dvelkia šviežiais dažais, salėse stovi aukštos kopėčios. Eksponuojami darbai jau ant sienų, tik kortelių su jų pavadinimais dar nematyti. Kitas autorius į tokią smulkmeną nebūtų atkreipęs dėmesio, o Ugnius, lydėdamas žurnalistę į sales, apgailestauja, kad be parašų jo fotografijų ciklas praranda pusę prasmės.

Mane gelbsti ką tik iš leidyklos atkeliavęs signalinis albumo “Ugnius Gelguda. Kriminaliniai peizažai” egzempliorius. Jį vartydama sužinau, kad melancholiškas vaizdelis su vidury pievos stovinčiu automobiliu vadinasi “Bandė vairuoti miegodamas”, užvertusi galvą šalia neįmantraus daugiabučio namo žmogysta bus papuošta antrašte “Porelė nukankino neįgalų vyrą”, o į bangas žvelgiantis turistų būrelis byloja, kad “Jūroje – neatpažinto skenduolio kūnas”. Snieguotame kelyje naktį automobilio apšviestas šalutinio kelio trikampis liudija, neva kažkas “Skriejo į mirtį”, žvejų būrelis ant ledo – kad “Mariose nuskendo stintas gaudęs žvejys”, pakelės griovyje kažkokią šiukšlę apžiūrinėjantis vyras – kad “Žudikas aukos tykojo prie jos namų”.

Tikri ir menami nusikaltimai

Vis dėlto pati kraupiausia visoje U.Gelgudos susimuliuotų nusikaltimų serijoje pasirodo besanti žiemiškai idiliška priemiesčio (sprendžiant iš kadro kampe riogsančio kamino) medinio namelio nuotrauka: parašas byloja, kad čia “Akistata su mirtimi – nuo ryto iki vakaro”. Ne gyvenimas, o ištisinė kančia.

“Miestiečiai kaimo kroniką įsivaizduoja kaip nesibaigiantį, kažkur toli jų plytinių mūrų lokalizuotą kriminalinį vyksmą, kuris jų neliečia. Dažnai kartojamos bukos antraštės mus daro cinikais, kuriems nelaimės kelia šypseną ir skamba kaip piktas pokštas, kuris nutiko ne tau. Tačiau man, užaugusiam Vilniaus Karoliniškėse, nuo vaikystės tikresnį siaubą kelia, pavyzdžiui, tamsios laiptinės, kuriose aukų kartais mėgsta patykoti iškrypėliai ir plėšikai, bei daugiabučių namų rūsiai, kuriuose mėgdavo glaustis neaiškūs personažai”, – pasakoja Ugnius.

Taip ir maga paklausti: ar tik menininko nebus apėmusi “mentalistinė” vaizduotės manija, verčianti visur aplinkui regėti galinčius įvykti nusikaltimus? “Jau dvejus metus su tuo kankinuosi. Važiuoji ir nejučiomis sugauni save galvojant, kad vienas ar kitas pro šalį pralekiantis motyvas labai tiktų kriminalinei kronikai. Taigi nusikaltimai man jau vaidenasi. Maža to – buvo pora sutapimų, kai taip pagalvojęs vėliau sužinodavau, kad tose vietose iš tikrųjų būta tragedijų”, – neslepia pašnekovas.

Idėją pasufleravo dienraščių klišės

O prasidėjo ši manija nuo nekalto popiečio kavos su laikraščiu įpročio. Tiksliau – kelių laikraščių, kurie neišvengiamai turėdavo (ir tebeturi) kriminalinės kronikos skiltis. Jas skaitydamas Ugnius pastebėjo, kad nusikaltimai spaudoje dažnai iliustruojami su įvykiu mažai ką bendra turinčiomis vietovių fotografijomis. Taip nekaltos atokvėpio valandėlės virto šį reiškinį iliustruojančių iškarpų kolekcijos kaupimu. Menininkas jas pavadino “kriminaliniais peizažais” ir įtaria, kad išrado dar negirdėtą fotožurnalistikos terminą.

Ar tokių peizažų populiarumą galėtų pateisinti tai, kad skaitytojas nėra šiurpinamas nusikaltimų aukų fotografijomis? “Galbūt, tačiau matau ir kitą tendenciją: nusikaltimai, vykstantys kaimuose, ganėtinai tipiški ir dėl kiekvieno naujo atvejo fotografams neapsimoka strimgalviais lėkti į nusikaltimo vietą. Todėl susiformavo tvirtos iliustravimo klišės: jei nusikaltimas įvyko kaime, dažniausiai įvykį iliustruoja peizažas su sodyba. Jei kalba sukasi apie skenduolius, laikraščiuose regime pakrantę arba tiltą. Tai – simbolių sistema, kuri palengvina darbą fotografams ir yra aiškiai suvokiama skaitytojų”, – dėsto U.Gelguda.

Taigi visos antraštės, kurias pristato Ugniaus fotografijos ir kurias vardijome šiame straipsnyje – autentiškos. Visi nusikaltimai – tikrai įvykę. Tik juos iliustruojančios fotografijos – meninė falsifikacija.

Bet ar ne panašiai elgiasi kriminaliniais peizažais įvykius dangstantys fotoreporteriai? Ugnius tvirtina, kad laikraščiuose virš minėtų antraščių puikuodavosi labai panašaus siužeto kūriniai.

“Stengiausi pabėgti nuo klasikinio gražaus, daugiaplanio lietuviško peizažo, kuriuos daugelis taip vertina. Mano darbuose nerasite “paukščio skrydžio perspektyvos”, tik kasdienį žmogaus (galbūt – nusikaltėlio arba tyrėjo) stebėjimo tašką. O labiau patyręs šiuolaikinės kultūros vartotojas kartais gali įžvelgti ir užslėptą poteksčių naratyvą – tarkim, užuominas į Davido Lyncho filmus”, – aiškina menininkas.

Parodai skyrė stipendiją

Iš kur lėšos albumui ir parodai? Ugnius neslepia: tam skyrė didžiąją dalį dosnios stipendijos, kurią gavo gyvendamas meninėje rezidencijoje Zalcburgo galerijoje “Fotohof”. O kriminalinių peizažų ciklas ten pasipildė austriškais vietovaizdžiais: aptvertais geležinkeliais, kukurūzų laukais, kuriuose maniakas slėpdavo nužudytas moteris, ir privačiais baseinais.

Pernai meno licenciato laipsnį (“beveik daktaras, bet dar truputėlį trūksta”) Vilniaus dailės akademijoje įgijęs U.Gelguda dėsto Vilniaus dizaino kolegijoje ir turi dirbtuvę “Fluxus ministerijoje”. Tiesa, rudenį visi laikinieji šios triukšmingos jaunimo kultūrinės priebėgos gyventojai greičiausiai bus priversti išsikraustyti, nes pastatą Gedimino prospekte jo šeimininkai ketina rekonstruoti. Ir nors Ugnius pripažįsta, kad ne visi renginiai “Fluxus ministerijoje” būdavo tolygūs savo menine kokybe, pats pradedančiųjų menininkų bendruomenės projektas, jo nuomone, pasiteisino. “Tuos pusantrų metų gyvenome labai intensyviai. Vyko daugybė meninių akcijų, ypač muzikos, teatro, kino projektų. Kur susitinka tiek jaunų protų, susiformuoja galingas energijos, kurią galima nukreipti viena ar kita linkme, kamuolys. Iš “žalio” jaunimėlio, įgavusio patirties “Fluxus ministerijoje”, ateityje galime sulaukti įdomių kūrėjų”, – tvirtina U.Gelguda.

Kai nuotraukos žaidžia slėpynių

Tikriausiai kiekvienam pažįstama situacija, kai pašnekovas (kolega, draugas, verslo partneris), norėdamas savo žodžius patvirtinti vaizdais, vidury pokalbio smeigia akis į kompiuterio monitorių ir žada “tuoj tuoj kažką įdomaus parodyti”, tačiau… paprastai reikalingi failai būna nusiteikę žaisti slėpynių. “Skaitmeninė fotografija mus pavertė vaizdų įkaitais.

Darome kur kas daugiau nuotraukų, nei realiai sugebame jų peržiūrėti, saugoti ir archyvuoti. Tad galima pagrįstai klausti, ar skaitmeninės technologijos tebėra patikimos atminties kaupyklės, ar taip tvirtindami kartais neapgaudinėjame savęs”, – komentuoja Ugnius.

O kelti klausimus, anot pašnekovo, ir yra pagrindinė šiuolaikinio menininko užduotis: “Kitaip mūsų darbai labai greit keliauja į stalčius ir į užmarštį. Fotografuoti įamžinant tikrovės akimirkas man atrodo pernelyg paprasta. Norisi kurti vaizdus, nepriklausančius nuo dabar čia vykstančių procesų – juos palieku žurnalistams. Svarbiausia šiuolaikinio meno kūrinyje tampa idėja”, – tvirtina U.Gelguda.