Šios kadencijos Seimo nariai visiškai išnaudojo buhalterinius valstybės tvarkymo sprendimus. Naujai išrinkto Seimo nariams teks rimtai imtis to, ko Lietuvos politikai iki šiol visada stengėsi išvengti, – rimtų Lietuvos valstybės reformų.

Nors naujos Seimo kadencijos politikų laukia rimti iššūkiai, matome, kad rinkimų kampanijoje vyrauja ne rimtos diskusijos dėl valstybės ateities, o bandymas rinkėjus jaudinti primityviais politiniais afrodiziakais. Graikų grožio ir meilės deivės Afroditės vardu pavadintos įvairios augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos, skatinančios lytinį potraukį ir aktyvumą, Lietuvoje perkeliamos į politinių rinkimų technologijas.

Vangiai prasidėjusioje rinkimų kampanijoje Lietuvos politikai bando rasti, kokiais afriodiziakais gali sujaudinti Lietuvos rinkėjus. Tuos afrodiziakus išgauti ir tautą sujaudinti politikai siekia keistais, nors ir paveikiais būdais. Naujo mandato siekiantys politikai įrodinėja, kaip jie puikiai šoka, augina agurkus, prižiūri gėlynus, kepa duoną, meškerioja ar važinėja dviračiu. Bet vargu ar šie politikų gebėjimai mums gali padėti išspręsti svarbiausias šalies problemas. Tai tik primityvūs politiniai afrodiziakai, skirti mūsų kvailinimui per rinkimus.

Prieš atiduodant savo balsą verta galvoti apie tuos uždavinius, kuriuos Lietuvai teks spręsti per ateinančius ketverius naujo Seimo kadencijos metus. Tenka konstatuoti, kad būsimos kadencijos (ir daugumos ateities kadencijų) Seimo nariams liko tik sunkūs ir labai sunkūs politiniai uždaviniai. Visi lengvieji ir malonieji – atlyginimų ir pensijų kėlimas, valstybės turto privatizavimas, privataus verslo įleidimas į natūralias valstybines monopolijas jau visiškai išnaudoti senesniųjų laimingesnių Seimo kadencijų.

Ką neišvengiamai turės nuveikti naujieji mūsų politikai? Pirma, toliau teks stengtis suvaldyti šalies finansus arba tinkamai subalansuoti šalies biudžetą. Šis uždavinys nėra paprastas, nes bankrutavusi Andriaus Kubiliaus Vyriausybės buhalterinė politika parodė, kad biudžeto problemos sprendimas vien tik skolinimosi, valstybės skolos auginimo ir mokesčių kėlimo keliu niekur mūsų neatvedė. Tik padėjo išgyventi taip ir nepasirengus naujiems iššūkiams. Valstybės skola išaugo daugiau nei 20 mlrd. Lt. Toliau skolintis bus sudėtinga ir brangu. Galimo naujo sunkmečio akivaizdoje nesame pasirengę geriau nei 2008 m.

Antra, toliau teks spręsti naujos atominės elektrinės rebusą. A.Kubiliaus Vyriausybės ir valdančiosios daugumos svajones bei fantazijas teks paversti realiu verslo planu ir kažkaip sugebėti perkelti į valstybės biudžetą. Vargu ar šis uždavinys apskritai išsprendžiamas. Apie tai liudija ne vienas finansų ekspertas. Per daug nežinomųjų. Latviai, estai ir lenkai pavargo laukti konkretaus plano ir abejoja dėl savo dalyvavimo. Mums vieniems šis projektas gali būti per didelis ir per daug rizikingas.

Trečia, nuolat mažėjantis gyventojų skaičius neišvengiamai vers optimizuoti viešąjį sektorių. Medikų, policininkų, pedagogų, valstybės tarnautojų skaičius tūkstančiui gyventoju pas mus gerokai didesnis nei turtingose Vakarų valstybėse. Tai anksčiau ar vėliau mus pražudys finansiškai. Spręsti šią problemą ypač sudėtinga. Ką tik pasigirdę virkavimai dėl uždaromų mokyklų yra ne tik kvaili, bet ir pavojingi Lietuvos valstybei. Jei mokyklų tinklo ir mokytojų skaičiaus nesugebėsime pritaikyti prie nuolat mažėjančio moksleivių skaičiaus, mūsų mokyklos taps per brangios šalies ir savivaldybių biudžetams. Tai ankščiau ar vėliau teks prisipažinti, nes tiesiog nebus pinigų, kuriais jas būtų galima finansuoti.

Ketvirta, Lietuva turi didelę problemą – keistą užsienio politiką. Nors akivaizdžių priešų, kurie šiandien kėsintųsi į mūsų politinę nepriklausomybę, neturime, bet sugebėjome susigadinti santykius kone su visais kaimynais. Todėl patiriame tam tikrą kaimynų politinę izoliaciją. Vargu ar iš šios izoliacijos pavyks išsiveržti vien laukiant geresnių laikų (toks yra prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlomas užsienio politikos receptas).

Penkta, visuomenėje kasdien didėja įtampa dėl sparčiai gausėjančių visuomenininkų anarchistų įtakos demokratijos procesams. Nusivylę savo asmeniniais pasiekimais rinkos ekonomikoje senieji ir naujieji tautos „herojai“ bando mus įtikinti, kad mums nereikia nei teismų, nei prokurorų, nei Konstitucijos. Jie žada stebuklingu būdu išspręsti teisingumo, pasitikėjimo savo valstybe problemas. Žinoma, tai atsitiks tik tada, jei valstybės vairą patikėsime jiems. Tokia Lietuvos politinė vulgarizacija kelia rimtą pavojų demokratijai, kurios esmės vis dar nesuvokiame.

Kas Lietuvos politikoje turi gebėjimų išspręsti šias problemas? Ne politiniai afrodiziakai, o atsakymas į šį klausimą turėtų jaudinti kiekvieną Lietuvos rinkėją. Ar šias problemas tikrai sugebės spręsti N.Venckienė, S.Stoma, P.Gražulis, A.Nedzinskas ar A.Baukutė?

22 nepriklausomos Lietuvos metų turėjo pakakti tam, kad susivoktume, kuris politikas siūlo mums tik rinkiminių afrodiziakų, o kuris yra tikrai tinkamai pasirengęs ir geba spręsti realias valstybės problemas. Rinkėjai turėtų atsakingai žinoti tai, kad jei Lietuvos politikams pavyks rinkėjus sujaudinti afrodiziakais, tai, nors ir bus malonu, bet gali turėti rimtų pasekmių. Anksčiau ar vėliau teks išsiblaivyti nuo rinkimų kvaitulio.

Kas atsitiks, jei išsirinksime politikus, kurie neturės tinkamų gebėjimų spręsti mūsų problemas? Tenka konstatuoti, kad dideliu pagreičiu garmėsime į dugną, kuriame – ne tik graikiškas valstybės bankrotas, bet ir nuolatinis lietuvių bėgimas iš savo tėvynės, kurioje nesugebame taip susitvarkyti gyvenimo, kad galėtumėme gyventi oriai.

Turėdami savo valstybę de jure, dar turime įrodyti, kad sugebame ją sukurti de facto. Ir čia jokie afrodiziakai nepadės.