Beveik du dešimtmečius tyčiojęsis iš Lietuvos įstatymų, verslo, politikos, teisėsaugos, žiniasklaidos Kėdainių “kniazius” priėjo liepto galą – teismas jį ketveriems metams pasiuntė už grotų.

Šiandien krekenaviškė Dalia Budrevičienė turėtų patikėti, kad mūsų valstybėje kažkas keičiasi į gera. Po pustrečių metų trukusio VSD ir Generalinės prokuratūros tyrimo ir penkerių metų nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme ketveriems metams už grotų siunčiamas beveik du dešimtmečius versle, politikoje, žiniasklaidoje besišiukšlinęs Viktoras Uspaskichas. Jo parankinė Vitalija Vonžutaitė laisvės neteks trejiems metams, buvusi partijos iždininkė Marina Liutkevičienė – metams. Tik Vytautui Gapšiui pavyko atsipirkti pinigine bauda.
Nors penktadienį Vilniaus apygardos teisme kaltinamuosius minia jų gerbėjų sutiko plojimais, teisėjų kolegija nusprendė, jog byloje įrodyta, kad kaltinamieji apgaulingai tvarkė Darbo partijos buhalterinę apskaitą, sukčiavo ir taip apgaule vengė privalomų mokesčių bei įmokų. Tiesa, Darbo partija, kaip juridinis asmuo, bausmės išvengė, nes toks juridinis asmuo nebeegzistuoja.
Nuosprendį per 20 dienų dar galima skųsti Apeliaciniam teismui. Tačiau bet kokiu atveju šis verdiktas – ženklas, kad valstybė turi intencijų valytis.

Krekenavos Žana d’Ark daug sekėjų nesulaukė
Prieš septynerius metus D.Budrevičienė vadinta ir Tadu Blinda su sijonu, ir Žana d’Ark. Net ir be ironijos, tikro Kėdainių “kniaziaus”, čia valdžiusio ir tebevaldančio didžiąją dalį politinių postų, verslo, žiniasklaidos, įmonėje Krekenavos agrofirmoje mėsos sūdytoja dirbusi moteris 2006-ųjų kovą tiesiai į akis V.Uspaskichui išdrįso pasakyti, kad algos jo įmonėje mokamos vokeliuose. „Tada man skambino, sveikino daug žmonių. Pamenu, vienas universiteto profesorius sakė, kad užstūmiau Viktoro vežimo ratą ant didelio akmens, ir oj sunku bus jam nuo jo nuvažiuoti. Žmonės tikėjosi, laukė permainų“, – šiandien prisimena D.Budrevičienė.
Bet į klausimą, kas nuo to laiko pasikeitė Krekenavos agrofirmoje, moteris atsako nežinanti, nes ten nebedirbanti, o dabar ji stengiasi niekur nedalyvauti, nesikišti. Tačiau žmonės pasakoja, kad kaip gaudavo vokelius, taip ir tebegauna.
Didvyre Lietuvoje laikyta moteris pati pripažįsta, kad tarp krekenaviškių, ypač dirbančiųjų agrofirmoje, yra nemėgstama, sako sulaukusi piktų replikų ir net grasinimų, nors visi teismai įrodė, kad ji buvo teisi. Žinoma, yra ir palaikančių, suprantančių, kurie nebijo, pasišneka, apie sveikatą pasiteirauja. „Kai kas sako: kvaili buvom, kad nestojom šalia tavęs, – neduok dieve, kaip su mumis lig šiol elgiasi. Tebevedžioja visus už nosies – jam nėra įstatymų, pats juos susikuria. Kaip sakė – aš pats sau dievas“, – pasakoja D.Budrevičienė.
Kovodama su V.Uspaskichu moteris prarado ne tik darbą, bet ir sveikatą, net buvo ištikta komos. Dabar grįžo dirbti į Krekenavos darželį, kur iki agrofirmos dirbo penkiolika metų, puse etato darbuojasi auklėtojos padėjėja.
Agrofirmoje ji dirbo vos daugiau nei pusantrų metų. Iš pradžių, kaip ir daugelis kitų, sako nesupratusi, kad dalį atlyginimo gauna nelegaliai. „Padalydavo pinigus, paskui duodavo lapelius pasirašyti, sakydavo, kad čia atlyginimas. Bet kai viena darbininkė susižeidė ir sužinojo, kad gaus visai mažą išmoką, nes algą gaudavo vokelyje, tada ir sujudom. Buvo užsidegimas, labai tikėjau žmonėmis. Tačiau lietuviai labai ramūs ar bijo – užsidarę savo kiaute, pirma pažiūri, kaip baigsis tam, kuris galvą iškišo. Ir man sakydavo: matai, kaip tau baigėsi, ir mums taip būtų buvę. Labai išgąsdino žmones. Be to, visi turbūt priprato prie vokelių, priima kaip normą. Vis dėlto tikiuosi, gal kas pakartos tai, ką aš padariau, gal kas ims keistis“, – vilties nepraranda balta varna kovoje su sukčiumi likusi V.Uspaskicho šeimos valdomos įmonės darbininkė.

V.Uspaskicho biznio modelis – vėžys verslui
To, ką išdrįso padaryti paprasta mėsos sūdytoja, nedrįsta padaryti ne tik kiti Kėdainių “kniaziaus” įmonių žmonės, bet net sostinės žurnalistai. Per tarpininkus valdomuose leidiniuose atsirado vos du, viešai prabilę apie čia mokamą atlyginimą vokeliuose.
Kad V.Uspaskicho verslo valdymo modelis ir po D.Budrevičienei pralaimėtų teismų niekuo nepasikeitė, įrodo ir „Veido” tyrimas („Agurkų miesto burtininko paslaptys“, „Veido“ liepos 1 d. numeris): V.Uspaskicho valdomos įmonės, skaičiuojant vienam darbuotojui, sumoka mokesčių mažiau nei eilinė Kėdainių rajono kaimo ambulatorija su keletu darbuotojų, o kitų Kėdainių įmonių, pavyzdžiui, „Lifosos“, sumokėtas gyventojų pajamų mokestis lenkia su V.Uspaskichu siejamų „Josvainių“ sumokėtąjį beveik trylika kartų. Pagal valdymo schemą, vokelių sistemą ir tuos pačius V.Uspaskicho aplinkos žmones postuose (kai kur de facto, bet ne de jure) dar visa grupė įmonių (bankrutavusi Nacionalinė kredito unija, „Mambo“ picerijų tinklas, UAB „Makrogrupė“ ir kt.) taip pat siejama su V.Uspaskichu.
Visas V.Uspaskicho verslas baltais siūlais siūtas, pradedant nuo to, kaip dujotiekio suvirintojas iš Urdomos 1995 m. staiga virto „Gazpromo“ dujų importo tarpininku ir praturtėjo iki multimilijonieriaus, ir tęsiant „Jangila“, kuri sučiupta įtariant nesumokėjus 7,5 mln Lt PVM mokesčių ir plaunant pinigus, bet sugebėjo ištempti iki senaties termino. Tiesa, V.Uspaskichas kerštingas: pagaliau gavęs valdyti Žemės ūkio ministeriją, “darbiečio” ministro, iš pažiūros inteligentiško mokslininko, Vigilijaus Juknos rankomis atkeršijo anuomet „Jangilą“ pričiupusiai mokesčių inspekcijos darbuotojai V.Žuromskaitei – ministerijoje dirbusi specialistė greitai neteko darbo.
V.Uspaskichas visus šiuos metus, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdamas atsikratyti įtarinėjimų, sėkmingai plėtoja savo biznio modelį, kuris sąžiningam verslui – kaip vėžys, nes sąžiningai mokesčius mokantis verslas su uspaskiniu nepakonkuruos.

Partija – UAB principu
Jei nesąžiningą verslą dar paremsi politine įtaka – ir bizniukas, netrukdomas teisėsaugos, klestės, o dar ir Briuselio institucijų duris galėsi koja atidarinėti. Niekas neabejoja, kad to V.Uspaskichas ir ėjo į politiką. Keistos sąsajos jį sieja su Artūru Paulausku, kuris į Lietuvos istoriją įeis ir kaip principingas pirmasis nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras, ir kaip V.Uspaskicho Sanča Pansa.
2000 m. V.Uspaskicho pinigais A.Paulauskas sukuria Naująją sąjungą, su ja į Seimą atsiveda ir “kniazių”, o šis gauna Ekonomikos komiteto pirmininko postą. 2004 m. V.Uspaskichas pergalingai debiutuoja su nauja Darbo partija, gauna ūkio ministro postą ir imasi šeimininkauti kaip pratęs: ES lėšas skuba perpumpuoti į savo ar savo aplinkos įmones, įveda importo apribojimų konservuotiems agurkams, kad nekonkuruotų su jo paties atvaizdu “pagardintais” kėdainietiškais.
Ilgainiui Naujoji sąjunga tampa nebereikalinga ir 2011 m. ištirpsta “darbiečiuose”. Kaip atsarginė (kuri išgelbėjo juodosios buhalterijos byloje) įsteigiama faktiškai neegzistavusi “darbiečių” dukterinė Leiboristų partija. Net vykstant jungimosi su ja procesui V.Uspaskichas televizijos laidoje susikirto negalėdamas atsakyti, kas gi vadovauja partijai, su kuria jis jungiasi.
2004 m. rudenį VSD pradėjo domėtis partijos juodosios buhalterijos egzistavimu. Po beveik dešimties metų įrodyta, kad 2004–2006 m. juodojoje buhalterijoje sukosi per 24 mln. Lt neapskaičiuotų pajamų ir 23 mln. Lt išlaidų. Vis dėlto V.Uspaskichas, nors pačiam nuo belangės nepavyko pasislėpti nei Rusijoje, nei Seime, nei Europos Parlamente, partiją sugebėjo išsaugoti nenubaustą. Nes juk de jure Darbo partijos nėra, nesvarbu, kad leiboristai – ta pati mergelė, ir net su ta pačia suknele.
UAB „Darbo partija“ užėmė platų verslo frontą: ne tik pagal savų versliuko interesus taisė kai kuriuos įstatymus, sau nukreipinėjo ES pinigus, bet ir ėmėsi politinių mandatų prekybos. Per 2012 m. Seimo rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija, paskui Konstitucinis Teismas išbraukė iš sąrašų balsų papirkimu įtariamus politikus, bet Seimas su “darbiečiais” priešaky ėmė juos ir reabilitavo. O tai reiškia – tik atsilaisvins kokia vieta, ir jie Seime.
Tiesa, kai kitos partijos nori (arba, deja, prastesnis variantas – jei jų interesai nesutampa su V.Uspaskicho), jis tampa nebe visagalis, kad ir kaip protegavo Tiumenės TNK, „Mažeikių nafta“ atiteko „Jukos“, pralaimėjo jis ir prakišinėdamas saviškių dujų bizniukui reikalingus įstatymus, o 2005 m. dėl savo ir saviškių verslo protegavimo turėjo apleisti ES pinigų sklendės sukiotojo – ūkio ministro postą,
„Politikoje nėra amžinų draugų, yra tik amžini interesai, čia pinigai nekvepia: jei partijai reikalingas finansavimas rinkimams ar kitiems politiniams tikslams, ne tik Lietuvoje politikai toli gražu ne visada paklaus, iš kur jie, pamiršdami vertybes ir politikos esmę“, – primena Vilniaus universiteto Sociologijos katedros profesorius dr. Aleksandras Dobryninas.
Jis nemano, kad visa politika – tik nepaisanti vertybių, bet politikai vertybių orientyrus dažnai užmiršta. Štai „Transparency International“ Rusijos padalinio vadovė Elena Pamfilova, analizuodama korupcijos atvejus Rytų Europoje, padarė išvadą, kad yra net aukšto rango politikų, kurie kitaip ir neįsivaizduoja – mano, jog viskas perkama, tik klausimas, už kiek. „Jei politika traktuojama tik kaip siauras verslo interesas, politinėje erdvėje nelieka nei politikos tikrąja to žodžio prasme, nei valstybės – tik uždarosios akcinės bendrovės su savo administratoriumi ir  jei tokios „vertybės“ politikoje įsiviešpatauja, tada jei būna labai blogai“, – neabejoja A.Dobryninas.