Perbėgėlė iš Naujosios sąjungos socialdemokratams reikalinga tik kaip pensininkų balsų masalas.

Socialdemokratų partijos rinkimų į Seimą sąraše pensininkų eksministrė Vilija Blinkevičiūtė yra trečia. Bet po spalio 14-osios ši europarlamentarė nė neketina palikti patraukliųjų Briuselio koridorių. Ji tėra pensininkų balsų masalas, mat dalis senjorų ją ir šiandien prisimena kaip ministrę, kuri dalijo viešąsias gėrybes, didino pensijas ir įvairias kitas socialines išmokas.
Bet šiuo balsų pritraukimu socdemams ir baigiasi jos vaidmuo partijoje. Nelikus LSDP pirmininko Algirdo Brazausko peties, šios politikės karjera sustojo.
Nei LSDP buvusių komunistų, nei “tikrųjų” socialdemokratų flangas jos rimtai nebevertina. Socdemams ji tėra perbėgėlė. Politikoje, ypač klasikinėse partijose, vyrauja griežta nuostata: kuo aukščiau politikas kyla, tuo didesni reikalavimai keliami jo politinei ištikimybei. Jei politiką galima “nupirkti” postu, jei jis negina politinių idėjų, jo karjera baigta.
Taigi kas kūrė ir kas žlugdo šios veikėjos politinį skrydį?

Nuo ministerijos revizorės iki vadovės
Uolią Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisininkę po keturiolikos metų darbo revizore, inspektore, konsultante, juriskonsulte 1994-aisiais pastebėjo LDDP socialinės apsaugos ir darbo ministras Mindaugas Mikaila. Pareigingą ir aktyvią tarnautoją jis paskyrė ministerijos sekretore.
Po poros metų į valdžią triuškinamai grįžus dešiniesiems, V.Blinkevičiūtė ir toliau tęsė karjerą ministerijoje, tik pasikeitė pareigų pavadinimas – ji tapo viceministre. Tuomet jos išlikimui aukštame poste lemiamos įtakos turėjo tai, kad naująja socialinės apsaugos ir darbo ministre tapo konservatorė Irena Degutienė, kuri, kaip ir V.Blinkevičiūtė, karjerą Vyriausybėje pradėjo kairiųjų dėka. Naujoji socialinių reikalų ministrė nuo 1994 m. buvo LDDP sveikatos reikalų viceministrė. Taigi abi moterys buvo gerai pažįstamos. (…)

A.Brazauską suvirpindavo ministrės ašaros
Dar po poros metų Prezidentūros socialliberalams įpiršta ministrė įstojo į jų partiją bei įgijo didžiulę įtaką NS – tapo pirmininko A.Paulausko pavaduotoja. Ir jau 2004 m. NS delegavo V.Blinkevičiūtę dalyvauti šalies vadovo rinkimuose. Tam dirbo didžiulis šios partijos samdomas aparatas, kuris talkino ir pačiam A.Paulauskui per 1997 ir 2002 m. prezidento rinkimų kampanijas.
“Mes Vilijos prezidento rinkimų kampanijai išleidome didžiulius pinigus. Jos įvaizdžiui kurti pasitelkta milžiniška komanda”, – vardija A.Paulauskas. Ir iš tiesų tuo metu šios moters išorės pokytis tapo akivaizdus: nauja stilinga šukuosena, ryškesnė plaukų spalva, subtilus makiažas, elegantiški kostiumėliai.
Remiantis Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikta oficialia ataskaita, V.Blinkevičiūtės prezidentinė kampanija kainavo daugiau kaip pusę milijono litų. Didžiąją visų pinigų dalį, kliaujantis šia ataskaita, suaukojo pati partija arba socialliberalų valdomos įmonės.
Į antrąjį turą V.Blinkevičiūtei nepavyko išeiti, ji surinko apie 16 proc. balsų ir liko ketvirta, bet po šio įvykio asmeniniai politikės reitingai ėmė kilti jau be jokios papildomos reklamos. O per tų pačių metų rudenį vykusius parlamento rinkimus naujai iškepta socialliberalė triumfavo savo pačios gyvenamojoje sostinės Šeškinės vienmandatėje rinkimų apygardoje.
Ministrės reitingų kilimas neliko nepastebėtas ir Vyriausybės vadovo kabinete. A.Brazauskui imponavo populiarūs ministrai, kurie vadovauja nekeldami konfliktų bei geba užglaistyti kylančius neramumus. O mažame Linkuvos miestelyje (Pakruojo r.) augusi V.Blinkevičiūtė kaip tik ir buvo tokia: ji noriai važinėjo po Lietuvą susitikti su atokiausių vietovių žmonėmis, nusivylusiais valdžia, ir “mamiškai” šnekėdavosi, ramindavo, išklausydavo jų rypavimo.
Bet tikrasis V.Blinkevičiūtės aukso amžius išaušo 2004 m., kai reiklioji ir taupioji finansų ministrė Dalia Grybauskaitė buvo deleguota į Europos Komisiją.
“Siekdama gauti kuo daugiau pinigų socialiniams reikalams, V.Blinkevičiūtė pradėjo atvirai konfliktuoti su to meto finansų ministru: vos tik Algirdas Butkevičius išvažiuodavo ar išeidavo atostogų, Vilija su nutarimu dėl kokių nors išmokų padidinimo jau ir prisistatydavo pas premjerą A.Brazauską”, – pasakojo vienas buvusio Ministrų kabineto narių. (…)

Neįsivaizdavo savęs ne ministre
Kylant asmeniniams reitingams, didėjo ir ministrės pasitikėjimas savimi. Vis dažniau politikės nuomonė ėmė nebesutapti su partijos vadovybės. Ir jau 2006 m. pradžioje ji atsuko nugarą savo politinės karjeros skulptoriui A.Paulauskui, kai šis (dešiniajai opozicijai inicijavus nepasitikėjimą bei remiant patiems daugumos atstovams socialdemokratams) buvo nušalintas iš Seimo pirmininkų.
“Artūrą nušalinus iš Seimo pirmininkų, partija skilo: apie trečdalį socialliberalų, tarp jų ir Vilija su kitu mūsų ministru, diplomatijos vadovu Antanu Valioniu, sakė, girdi, kokie čia dar principai, verčiau nuleisti galvas ir likti valdžioje, o ne eiti į opoziciją. O Vilijai, ko gero, apskritai buvo nesuvokiama, kaip galima būti politikoje ir neturėti valdžios, nebūti ministre. Vis dėlto dauguma mūsiškių tiek Vilijos, tiek Antano sprendimą likti A.Brazausko Vyriausybėje įvertino kaip principų išdavystę”, – pasakojo buvęs socialliberalas.
Kitas “paulauskininkas” atitarė: “Artūras jai ilgai aiškino, kad pasitraukimas į opoziciją nėra joks politinės karjeros krachas. Jis įrodinėjo jai, kad grįš į Seimą ir dirbs. Bet jai ministro posto netektis prilygo didžiausiai gyvenimo tragedijai, nes ji iš prigimties yra valdininkė, mąstanti, kad jei nesi valdžioje, tai tavęs ir nėra. Ji nesuprato, kad galima būti opozicijoje ir toliau ginti savo idėjas.”
Ir iš tikrųjų žurnalistų paklausta, ar NS prezidiumui priėmus sprendimą trauktis iš Vyriausybės labai gaila palikti ministro postą, V.Blinkevičiūtė nė neslėpė: “Labai gaila.” Ir apsiašarojo prieš fotoobjektyvus.
Bet jau netrukus paaiškėjo, kad V.Blinkevičiūtė tapo socialdemokrate ir toliau lieka dirbti ministre. “Pats A.Brazauskas jai pažadėjo postą, jei ji perbėgs pas mus”, – pasakojo vienas tiek tuo metu, tiek dabar LSDP aukštas pareigas einantis parlamentaras.
Pasak buvusių kolegų, politikė nerimavusi dėl posto ir 2001 m., kai žlugo socialliberalų sąjunga su liberalais, bei 2004 m., kai po rinkimų tvyrojo nežinia, kokios partijos sudarys daugumą.
Politikos kuluaruose kalbama, kad moters baimę paleisti kėdę lėmė ir 2004 m. gruodį iš banko paimta 218 tūkst. Lt paskola butui prestižiniame sostinės Senamiesčio kvartale pirkti. Netekusi ministro posto ir grįžusi į parlamentą, ji būtų turėjusi tenkintis vos 5 tūkst. Lt alga, o likusi ministre gaudavo dar kita tiek, be to, kas mėnesį nubyrėdavo dar apie porą tūkstančių litų, skirtų reprezentacijai.
Pati A.Blinkevičiūtė, tiesa, vėliau A.Paulauską tikino, girdi ji pasitraukė iš socialliberalų, nes esanti kairiųjų pažiūrų. NS lyderis tuomet replikavęs: “Nuo kada, Vilija, pasikeitė tavo pažiūros ir tu tapai kairiąja?”
Staiga prabudusiu moters kairumu netiki ir patys socialdemokratai, nors savo abejonėmis dalijasi tik privačiuose pokalbiuose. Ir tik partijos garbės pirmininkas, buvęs europarlamentaras Aloyzas Sakalas rėžia atvirai: “Nei man, nei kai kuriems kolegoms nepatinka politikai, keičiantys partijas, nors ji ir buvo LSDP priimta kaip visateisė narė, o šiuo metu yra išrinkta ir į partijos valdybą. Aišku, ji puiki oratorė, socialinių klausimų išmanytoja, bet tiek man, tiek kai kuriems kolegoms kliūva tai, kad ji nerimtai traktuoja artėjančius parlamento rinkimus. Į rinkimų sąrašą daugiamandatėje rinkimų apygardoje ji įtraukta tik kaip puošmena. Ji nekandidatuoja vienmandatėje ir neketina trauktis iš Europos Parlamento, o tai, mano nuomone, nėra garbinga. Aš valdyboje siūliau elgtis garbingai ir pasakyti, kad jei mūsų europarlamentarai bus išrinkti, jie dirbs Seime, o jei neketina trauktis, tai nereikia jų ir į sąrašą rašyti.” (…)