Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

Žodis “parlamentas”, kaip žinome, kilęs iš prancūziško „parler“ – “kalbėti”, bet konservatorė V.Aleknaitė-Abramikienė per ketverius praėjusios kadencijos metus Seime sėdėjo lyg davusi tylos įžadus.

Ji prabilo tik 122 kartus ir pagal šį rodiklį tėra 94 vietoje tarp visų Seimo narių. Bet kai jau prabyla, jos žodžiai tampa meno kūriniu: Seimo posėdžio stenograma su V.Aleknaitės-Abramikienės siūlymu pietaujančiam kultūros ministrui prišlapinti į sriubos lėkštę buvo tiesiai perkelta į teatro sceną.
Politikės šlapimo vizijas inspiravo į Vilnių tuomet besirengiantis atvykti italų režisieriaus Romeo Castelucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, kuris, konservatorės įsitikinimu, įžeidžia krikščionis, nes jame į Dievo atvaizdą mėtoma neva fekalijomis. Kadangi kultūros ministras pareiškė negalįs meno kūrinio nei cenzūruoti, nei uždrausti, V.Aleknaitė-Abramikienė ir pasiūlė prieš fekalijas kovoti šlapimu. Prišlapinti į ministro lėkštę būtų taip pat meninė saviraiška, tikino pagal išsilavinimą pati menininkė – muzikantė V.Aleknaitė-Abramikienė.
Nors ir nemačiusi spektaklio, politikė jį vadino kultūrine pedofilija, nesiūlė jo uždrausti dėl vienintelės priežasties – nes “negalima uždrausti pūti ir degraduoti”, šaukė: „Modernieji XXI a. barbarai, šalin rankas nuo Jėzaus paveikslo.“
“Mes dabar patiriame nuolatines represijas, nes į Lietuvą nuolat vežamos visokios destruktyvios žvaigždės. (…) Ir tai yra agresija prieš mūsų mažą tautą, prieš jos kultūrinę savimonę, – gąsdino politikė. – Jeigu aš dabar atlikčiau striptizo seansą, tai irgi turėčiau labai gerą reklamą, mane parodytų turbūt viso pasaulio televizijos, reikėtų tik man dabar tai padaryti. Bet ar mes turime visiškai sugyvulėti šitoj perkamų ir parduodamų žmonių visuomenėje, šitoj civilizacijoje, kurioje mes gyvename? Ne. Juk ši civilizacija yra mūsų motina ir mes turime jai padėti.”
V.Aleknaitės-Abramikienės monologai įkvėpė Seime teatro dvasią – surengti net keli posėdžiai, parengtos keturios alternatyvios rezoliucijos. Kaip ironizavo teatralai, Seimas vienam spektakliui skyrė daugiau dėmesio nei visai teatro sistemai per visą ketverių metų kadenciją, tačiau skandalo įkarštyje užmiršo, kad Konstitucija draudžia cenzūrą.
Taigi jei Seimas gali būti teatras, kodėl negali būti atvirkščiai: Seimo posėdžių apie R.Castelucci spektaklį stenograma kaip dramaturgijos veikalas skaitytas Nacionalinės dramaturgijos festivalyje. Tad, užuot skundusis, kad trūksta nacionalinės dramaturgijos kūrinių, į teatro sceną verta perkelti ir kitas V.Aleknaitės-Abramikienės bei jos sekėjų kalbų stenogramas, kad ir apie senobinę šeimos koncepciją, kuria stebinome Europą.