Prieš 690 metų, 1323 m. sausio 25 dieną, mūsų sostinė pirmą kartą paminėta rašytiniuose istorijos šaltiniuose, o tai pagal tradiciją ženklina jos įkūrimo datą.

Būtent 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, besivadinęs Dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karaliumi, Žemgalijos valdovu ir kunigaikščiu, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems, gerbiamiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando miestų reikalų valdytojams, tarėjams bei piliečiams ir bet kokios padėties amatininkams nusiuntė savo pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą. Savo laiškuose jis pakvietė įvairių šalių pirklius, amatininkus, gydytojus ir žemdirbius, taip pat riterius atvykti ir įsikurti jo valdomoje valstybėje, žadėdamas jiems kuo geriausias gyvenimo ir darbo sąlygas. O baigdamas tą raštą pabrėžė: „Duota mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais švento Povilo atsivertimo dienoje.“

Ar nesuklydo kunigaikštis Gediminas?
Šiandieną, žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, geografinė mūsų sostinės padėtis jame atrodo keistoka ir gana nepatogi: nuo jos iki Baltarusijos sienos vos 17 km. Kita charakteringa aplinkybė: sostinės apylinkėse, gretimuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, mūsų tautiečių gyvena nedaug – tad gal vieta sostinei iš tiesų buvo pasirinkta netinkama?
Šis klausimas ypač aktualus mums buvo XX a. pirmoje pusėje, bet iš dalies ir dabar toks yra. Mat kaimyninėse šalyse niekada netrūko ir netrūksta tikrų ir tariamų istorikų, atkakliai tvirtinančių, kad Vilnija – nuo seno baltarusių ar lenkų žemė, kad lietuvių čia niekados nėra buvę. O ir pats Gediminas tikriausiai baltarusis, nes jis – baltarusių žemių vienytojas, vienas iš šimto garsiausių Baltarusijos istorijos asmenybių, kaip ir Mindaugas, Jogaila, Vytautas ar Švitrigaila…
Bet labiausiai čia nuo seno aktyvūs kaimynai lenkai, galbūt todėl, kad jų pozicijos, argumentai kur kas silpnesni – bent jau vertinant istoriniu požiūriu. Savo pretenzijoms į Vilniją pagrįsti jie yra sukūrę net ne vieną pseudoteoriją, o labiausiai paplitusi – apie lenkų belaisvius. Neva XIII–XIV a. lietuvių kariai paėmė į nelaisvę daugybę lenkų, kurie liko Vilniaus krašte, čia jų palikuonys, per šimtmečius gerokai pagausėję, gyvena ir dabar.
Tačiau istorijoje minimas ne vienas atvejis, kai tie belaisviai grįždavo į tėvynę. Pavyzdžiui, 1325 m. kunigaikštis Gediminas sudarė sąjungą, nukreiptą prieš kryžiuočius, su Lenkijos karaliumi Vladislavu Lokietka, o kad ji būtų tvirtesnė, išleido už jo sūnaus Kazimiero savo dukterį Aldoną, kuri iškeliavo į Lenkiją net su 24 tūkstančiais ta proga paleistų lenkų belaisvių.
Progų grįžti namo belaisviams buvo ir daugiau, pavyzdžiui, kunigaikščio Jogailos vedybos su Jadvyga 1385 m., ir pan. Todėl jų palikuonių versijos nepalaikė net dauguma lenkų istorikų, kalbininkų, tarp kurių ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto mokslininkė Halina Turska, tarpukariu, 1934–1935 m., tyrinėjusi Vilniaus apylinkių gyventojų kilmę ir tautinę sudėtį: jeigu lenkų, senovėje užklydusių į LDK, ir buvo, tai jie, svetimoje aplinkoje gyvendami, seniai asimiliavosi, nutautėjo.

Vilnius buvo išimtis
Labai gaila, bet mes nežinome, kas buvo kunigaikščio Gedimino tėvai ir seneliai, nedaug geriau pasisekė ir karaliui Mindaugui: kad iš tikrųjų egzistavo ir Lietuvą valdė jo tėvas narsus kunigaikštis Ringaudas (ar Rimgaudas?), daugelis mūsų istorikų nenori tikėti. Bet mes ir vieną, ir kitą, o juo labiau Kęstutį ar Vytautą, laikėme ir visada laikysime saviškiais, lietuviais. Juo labiau kad ir archeologų nuomone, visa dabartinė Lietuva, Vilniaus kraštas ir net teritorijos iki Polocko ar Minsko nuo seno buvo gyvenamos baltų ar lietuvių. Archeologų žodžiais, vietos gyventojų laidojimo būdas, atrastos aprangos liekanos, papuošalai, įrankiai, ginklai, radiniai nesiskiria ir jų nebūtų galima priskirti kitam etnosui. Negana to, prof. Algirdo Gudavičiaus nuomone, „šių dienų Rytų Lietuva, ypač jos vidurinė ir iš dalies pietinė dalis, buvo lietuvių genties, išplitusios didesnėje šių dienų Lietuvos teritorijos dalyje, lopšys“.
Tą patį tvirtina ir daugelis kitų autorių, pavyzdžiui: „Šalčininkų kraštas priklauso teritorijai, kurios gyventojus jau XI a. metraščiai vadino lietuviais. Tarp Nemuno (nuo Merkio žiočių), Neries, Širvintos, Vilnios žemupio ir Merkio baseine gyveno gentis, kurios pavadinimas vėliau davė vardą valstybei ir tautai“ (Algirdas Buchaveckas). Arba: „Vilnius nuo žiliausios senovės buvo tirštai gyvenamoje srityje, kuri istorinių laikų pradžioje vadinama Lietuva. Čia buvo Lietuvos valstybės lopšys ir branduolys“ (Adolfas Šapoka). Ta proga ne pro šalį prisiminti, kad iki pat XIX a. pabaigos net nebuvo vartojamas Aukštaitijos pavadinimas, o kalbėta ir rašyta – Lietuva, nes Žemaitija buvo lyg ir visai kitas kraštas. Pavyzdžiui, katalikiškas laikraštis, leistas Tilžėje 1889–1896 m., vadinosi „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.
Pagaliau apie neabejotiną šio krašto lietuviškumą praeityje kalba ir jo vietovardžiai, hidronimai – pačiame Vilniuje ir toli į Rytus nuo jo. Todėl priekaištauti Gediminui, kad LDK sostinę jis įkūrė netinkamoje vietoje, būtų naivu. Jis buvo išmintingas valdovas, puikus strategas, didžiulės Gediminaičių dinastijos pradininkas, o jo sostinei pasirinkta vieta XIV a. buvo patogi dėl daugelio priežasčių.
Pilį ir miestą, pastatytą Neries ir Vilnios santakoje, kuo toliau nuo Prūsijos, nuo Marienburgo, buvo patogiau ginti nuo nekviestų svečių, nes pavojingiausi tais laikais buvo kryžiuočiai: jie ne kartą kėsinosi į Gedimino sostinę, bet visada nesėkmingai. Antra vertus, ties Vilniumi tada kryžiavosi svarbūs prekybos keliai, jungę svarbiausius Rytų Europos prekybos židinius, todėl svetimšaliams pirkliams miestą pasiekti buvo nesunku.
Tiesa, žymiu prekybos centru Vilnius tapo ne iš karto – XIII–XIV a. labiau garsėjo Kaunas ir Polockas. Tačiau Lietuvos didieji kunigaikščiai daug nuveikė ugdydami sostinę, suteikė visokių lengvatų jos pirkliams. Jau XV a. Vilnius pralenkė Kauną pagal prekybos apimtis ir tapo pagrindiniu Lietuvos prekybos centru, o XVII a. jo prekybos laivynas buvo dvigubai didesnis nei Kauno.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.