Konstituciniame Teisme (KT) pradėta nagrinėti byla, nuo kurios išsprendimo priklausys,  ar Lietuvos valstybė privalės sumokėti Vilniaus miestui milijardą litų. Tai nėra tik Vilniaus miesto ginčas su Vyriausybe dėl vilniečių gyventojų pajamų (GPM) mokesčio mokėjimo į savivaldybės ir šalies biudžetą teisingų proporcijų nustatymo. Tai pirmiausia teisinis ir politinis ginčas tarp Vilniaus miesto ir Lietuvos regionų gyventojų dėl to, kiek vilniečiai turi sumokėti už tai, kad padoriai galėtų gyventi Skuodas, Akmenė, Šakiai ar kiti pamažu nykstantys Lietuvos regionai.

Vilniaus miesto bendruomenės indėlis į valstybės iždą (kitų savivaldybių pajamoms išlyginti) tebėra 28 kartus didesnis negu Kauno ir 23 kartus didesnis negu Klaipėdos. Tai sunkiai dera su lygiateisiškumo, proporcingumo ir teisingumo principais. Ir kyla klausimas, kiek pagrįstas yra neišvengiamų demografinių pokyčių ignoravimas ir milžiniškos investicijos į tuos regionus, iš kurių gyventojai masiškai bėga, nes ten nėra didelę pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų. Tik padidėjus savivaldybių biudžetų pajamoms, savivaldybės galės didesnę jų dalį panaudoti savarankiškoms funkcijoms vykdyti ir tinkamai įgyvendinti tiek savarankiškas, tiek valstybės deleguotas savivaldybės funkcijas.

KT teks aiškintis, ar Vilniaus miesto savivaldybei skiriama 40 proc. jai tenkanti gyventojų pajamų mokesčio dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, 120 straipsnyje įtvirtintam savivaldybių savarankiškumo principui, 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam savivaldybių biudžetų savarankiškumo principui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, atsakingo valdymo principams.

Taigi Konstituciniam Teismui vėl teks tikrinti, ar šalies politikų sprendimai atitinka mūsų visų referendume priimtą visuomeninę sutartį – šalies Konstituciją. Vilniaus miesto skola kreditoriams siekia milijardą litų ir yra panašaus dydžio kaip ir miesto metinės pajamos. Pagal šalies Mokesčių administravimo įstatymą miestiečių fizinių asmenų pajamų mokestis turėtų patekti į savivaldos biudžetą ir taip užtikrinti miestiečių viešojo gyvenimo gerovę.

Dar 2012 m. į KT kreipėsi Seimo narių grupė, atstovaujama to paties nepailstančio įstatymų atitikties Konstitucijai sergėtojo Vytenio Andriukaičio, o po kelių mėnesių – ir Vilniaus apygardos administracinis teismas. Administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal tuomet sostinei vadovavusio mero Artūro Zuoko ir jo vadovaujamos miesto tarybos skundą atsakovei – Lietuvos valstybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei maždaug milijardo litų žalos atlyginimo. Vilniaus miesto taryba prašė teismo įpareigoti Vyriausybę pateikti Seimui Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo pakeitimo projektą (toliau – Metodikos įstatymo), kuriame Vilniaus miesto savivaldybei tenkanti gyventojų pajamų mokesčio dalis būtų padidinta ne mažiau kaip iki 60 proc., kartu su Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu. Tuometinė Vilniaus miesto taryba buvo įsitikinusi, kad tiek galiojančiuose teisės aktuose nustatytas reglamentavimas, tiek Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios, kurios viena svarbiausių funkcijų – biudžeto projekto sudarymas, neveikimas veda prie Vilniaus miesto savivaldybės ir jos bendruomenės narių interesų pažeidimo. Turi būti užtikrinamas Konstitucijoje įtvirtinto savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principo įgyvendinimas, reiškiantis, kad, įstatymuose nustatant savivaldybių funkcijas bei kompetenciją, numatant savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius bei dydžius, negalima ignoruoti pagrįstų vietos bendruomenių interesų.

Metodikos įstatymo priedėlyje nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei skiriama tik 40 proc., Kauno miesto savivaldybei – 94 proc., Klaipėdos miesto savivaldybei – 86 proc., Mažeikių rajono savivaldybei – 95 proc., kitoms savivaldybėms – 100 proc. GPM dalis. Pasak Vilniaus miesto tarybos, toks teisinis reglamentavimas pažeidžia ne tik savivaldybių, kaip administracinių teritorinių vienetų, bet ir šių administracinių vienetų bendruomenių lygiateisiškumą. Ribojant savivaldybių pajamų gavimą kartu ribojamos šių savivaldybių bendruomenių galimybės per demokratiškai išrinktus atstovus tvarkyti viešuosius reikalus, o pačiai bendruomenei gauti jos poreikius ir bendruomenės indėlį į savivaldybių gautinas pajamas atitinkančias viešąsias paslaugas.

Nepaisant aiškių savivaldybių teisių pažeidimo, Vyriausybė nesiima veiksmų dėl susidariusios situacijos sprendimo – neteikia ir nesvarsto siūlymo dėl GPM dalies, tenkančios Vilniaus savivaldybei, padidinimo, tuo tarpu būtent Vyriausybė turi pagrindinius įrankius, kuriais remdamasi gali teikti siūlymą padidinti savivaldybei skiriamą GPM dalį. Vyriausybės netinkamas veikimas neabejotinai daro įtaką sudėtingai finansinei sostinės savivaldybės situacijai – jos biudžeto asignavimų nuolat nepakanka vykdomoms funkcijoms finansuoti, o viešasis interesas lemia, kad savivaldybė privalo vykdyti vietos valdžios funkcijas, ir tai, esant nepakankamam finansavimui, lemia įsiskolinimų bei tolesnio skolinimosi poreikio didėjimą.

Suvokdama šias problemas dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė 2009 m. pateikė Seimui svarstyti Metodikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, kuriame siūlyta padidinti kitiems miestams tenkančią GPM dalį. Seimui pritarus, minėto įstatymo 2009 m. gruodžio 2 d. pakeitimu buvo padidintos kitų miestų biudžetams tenkančios GPM dalys: Kauno miestui vietoje 74 – 94 proc., Klaipėdos miestui vietoj 64 – 86 proc., Panevėžio miestui vietoj 84 – 100 proc., Šiaulių miestui vietoj 96 – 100 proc. Priešiškas politiškai, nepaklusnus konservatoriams Vilniaus miesto meras kartu su daugiau nei puse milijono vilniečių buvo griežtai nubaustas: Vilniaus miestui tenkanti miestiečių GPM dalis nepadidinta.

Nors pagal Europos vietos savivaldos chartiją finansiškai silpnesnių vietinių valdžios organų apsauga reikalauja, jog būtų įvestos finansinio sulyginimo procedūros ar lygiavertės priemonės, kurios pakoreguotų nelygų potencialių finansinių išteklių paskirstymą ir vietinės valdžios organams tenkančias finansinės atsakomybės pasekmes, chartijoje taip pat nustatyta, kad šios procedūros ar priemonės neturi mažinti vietinės valdžios organų veiklos savarankiškumo.

Dar šią vasarą turi paaiškėti, ar šalies politinės partijos, kurios skaudžiai nukentėjo per tiesioginius savivaldybių merų rinkimus, žais vaikiškus pozicijos ir opozicijos žaidimus, pagal kuriuos šalies biudžete didesnis finansavimas numatomas toms savivaldybėms, kuriose dirba Seimo daugumos ir Vyriausybės koalicijos partijų merai, o mažesnį – toms, kurioms vadovauja opozicijos ar visuomeninių judėjimų merai.

Ne tik Vilniaus savivaldybės gyventojų, bet ir kitų savivaldybių gyventojų naudai reikia, kad būtų tinkamai atliekamos Vilniaus savivaldybės funkcijos ir užtikrinamos viešosios paslaugos, o tai lemia didesnį finansavimo poreikį. Vilnius yra Lietuvos sostinė, kuriai būtina reprezentuoti visą valstybę, todėl dabartinis teisinis reglamentavimas, dėl kurio ginčijamasi, daro žalą ne tik Vilniaus savivaldybei ir miesto bendruomenei, bet ir visam valstybės įvaizdžiui.

Konstituciniam Teismui teks priimti sunkų sprendimą, ar miestai, kurie demografijos, ekonomikos ir socialiniu požiūriu atrodo beviltiškai, tačiau pasipuošė savo centrines gatves, nes sėkmingai pasinaudojo ES ir šalies biudžeto lėšomis, bus ir toliau dirbtinai palaikomi, investuojant čia milžiniškus šalies išteklius – pamažu stumiant šalį Graikijos keliu, ar vis dėlto finansiniai ištekliai bus koncentruojami tose vietose, kurias gyvenimui renkasi patys piliečiai, ir investuojami ten, kur butų galima kurti didelę pridėtinę vertę, įgalinant žmonės gyventi oriai, o ne vegetuoti ir būti nuolat kitų išlaikomiems.