Lietuvos Respublikos Seimas 2011-uosius metus paskelbė Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais. Šiuos metus keturiais renginiais nutarta paminėti ir Vilniaus Senamiesčio mokykloje. Pirmasis renginys-vizitas į Karo technikos ir transporto muziejų (Olandų g. 21 A, Vilniuje). Jame moksleiviai pamatė originalią karinę techniką, trumpai pažaidę karą, geriau suprato laisvės kovų strategiją, labiau susidomėjo Lietuvos istorija. Sekančiais etapais bus siekiama parodyti, kokia kaina Lietuva iškovojo laisvę. Todėl 2011-11-11 drauge su intelektualais- kunigu Alionidu Budriumi, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nare Emilija Gaspariūnaite-Taločkiene su Ponu, įmonės "Generosus dominus" vadovu Vytautu Kučinsku aplankėme dar XVI a. kaip manoma Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Žygimanto Augusto įkurtą dvarą, kurio istorija vertinama skirtingai. Pradine dvaro paskirtimi buvo tiekti į Valdovų rūmus

maisto produktais, kitus ūkio reikmenimis. Iki XVIII a. jo teritorijoje veikė molio dirbtuvės. 

Pagrindiniu jų gaminiu buvo plytos. Iš jų kaip manoma, buvo pastatyta barokinė Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
Dvaro savininkai keitėsi. Dabartinius dvaro rūmus 1825 m. pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą pastatė Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Vėliau dvaras priklausė caro patarėjo žmonai Elžbietai Rogovskai, 1863-1864 m. sukilimą numalšinusio Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo bendražygiui, generolui Aleksandrui Losevui, garsiam Vilniaus gydytojui ir visuomenės veikėjui Julijanui Titijui, generolo Melentjevo šeimai, valdininkui Francišekui Valickiui, kuris čia savo tėvų garbei pastatė Šv. Teresės koplytėlę.
1940 m. sovietams nacionalizavus dvarą, jame buvo dislokuotas 29-asis lietuvių šaulių korpuso pionierių batalionas, 1944-1949 metais dvarą

 perėmė sovietinės Lietuvos NKVD-MVD. Rugsėjo 28-oji vadinama Tuskulėnų dvaro aukų atminimo diena, nes būtent tuomet 1944 m. buvo pradėtos žudynės. Smogikai čia užkasdavo KGB vidaus kalėjime pagal tuometinio baudžiamojo kodekso 58 str. nužudytus žmones. Egzekucijos buvo vykdomos ne tik nušaunant į pakaušį, bet ir žalojant laužtuvu, plaktuku ar durtuvu. Prieš žudynes budeliai būdavo apsvaigę nuo degtinės. Žmones žudydavo dažniausia nuogus. Kartais palikdavo tik apatinius drabužius ir batus, kurie vėliau būdavo atskiriami ir to paties dvaro teritorijoje užkasti.
Žudynių faktas buvo kruopščiai slepiamas. Apie jį istorikai sužinojo tik tuomet, kai tapo prieinami KGB archyvai.
Pasak istoriko Tomo Kazulėno, tarp nužudytųjų buvo net 15 tautybių žmonių. Iš jų apie 200 partizanų, taip pat mokytojai, dvasininkai, kurie šio dvaro teritorijoje būdavo užkasami drauge su nužudytais kriminaliniais

 nusikaltėliais.
1994-2003 m. šio dvaro teritorijoje buvo surastos 45 nužudytųjų kapavietės. Jose pavyko surasti 724 žmonių palaikus, kurie prieš užkasant buvo apipilami cheminėmis medžiagomis, kad suirtų. Todėl sunku juos identifikuoti. Vykdant DNR, fotosugretinimo ir kitus palaikų tyrimus, iki šiol pavyko identifikuoti tik 55 asmenis. 48 iš jų palaidoti specialiame kolumbariume, kurio lubas puošia Šv. Trejybę simbolizuojantys iš 180 tūkst. auksuotų stiklo gabalėlių sukurta mozika. Joje vaizduojami gulbės, erelio ir pelėdos sparnai. Kolumbariumo kupolą iš lauko puošia simbolinis erškėčių vainikas.
Daugiau nei 650 žmonių nužudyta tuomet, kai KGB vidaus kalėjimui vadovavo šaltkalvis pagal išsilavinimą, pijokas, saugumo majoras Vasilijus Dolgirevas.
Stebint Tuskulėnų dvaro ekspoziciją, labiausia "slegia" nužudytųjų batai, kurie eksponuojami po stiklinėmis grindimis. Jaunimą ypač sudomina

 kompiuterinis žaidimas- "Rankos kuria, rankos griauna".
Pabaigoje moksleiviams ir intelektualams buvo parodytas dokumentinis filmas "Tuskulėnų paslaptis".

Žilvinas Radavičius