Internete buvo paskelbta, kad vienas užsienietis, užsisakęs taksi iš vieno didžiausių Vilniaus viešbučių „Raddison Blu Hotel Lietuva“, už kelionę taksi firmos „Merselita“ automobiliu nuo viešbučio iki oro uosto (atstumas – beveik 8 km) sumokėjo 48 Lt.

UAB „Merselta“ iš dalies pripažįsta savo kaltę. „Nesąžiningo vairuotojo atžvilgiu bus imtasi griežčiausių priemonių“, – informavo taksi firmos „Merselita“ atstovė Jolanta Mikulėnienė. Be to, „Merselita“ artimiausiu metu įsteigs nemokamą kokybės telefoną, ir sulaukus nusiskundimų bus labai operatyviai reaguojama į visus klientų nusiskundimus bei pageidavimus. Interneto portalo žurnalistė savaip ir laisvai interpretavo šį nemalonų atvejį, teigdama, kad tarp taksistų ir viešbučių yra nusistovėję tam tikri tarifai: tarkime, jei viešbučio klientas sumano pasivažinėti po Vilnių, jis žino, kad tokia kelionė jam kainuos 40 Lt. J. Mikulėnienės tvirtinimu, jokių konkrečių susitarimų dėl fiksuotos kainos tokiais atvejais nėra, visi klientai atsiskaito pagal taksometro rodmenis.

Tai jau nebe pirmas taksistų sukčiavimo atvejis Vilniuje. Asketiškas žiauraus kapitalizmo ekonomistas pasakytų: jei yra žmonių, sutinkančių brangiai mokėti, tai kodėl gi nuo jų nenudyrus paskutinio kailio. Neseniai policijos pareigūnai kartu su Vilniaus savivaldybės tarnautojais tyrė gyventojų skundus dėl to, kad taksi paslaugas teikiantys vairuotojai, veždami keleivius, viršija nustatytus taksometro tarifus. Atlikus kontrolinius tyrimus nustatyta, kad vienos didžiausių taksi kompanijų vairuotojų N. K. ir R. M vairuojamų automobilių taksometrų rodmenys viršijo nustatytus tarifus penkis kartus. Pareigūnai nustatė, kad ypač dažnai tarifai viršijami vežant keleivius iš Vilniaus oro uosto. Į sostinę atvykę užsieniečiai priversti mokėti dideles sumas – pavyzdžiui, nustatytas atvejis, kai už 3,5 km kelią buvo pareikalauta 55 Lt.

Niekas neapsaugotas nuo klaidų

Kadangi taksi versle labai didelę reikšmę turi žmogiškasis veiksnys, nė viena taksi kompanija nėra apsaugota nuo galimų klaidų. Juk prie kiekvieno taksi vairuotojo prievaizdo nepastatysi.

Ne paslaptis, kad daugumos taksi įmonių pajamos priklauso ne nuo pervežamų keleivių, bet nuo dirbančių vairuotojų skaičiaus, o šie dažniausiai renkasi įmonę, galinčią pasigirti kuo didesniu keleivių srautu. Vairuotojai į įmonės kasą įneša fiksuotą sumą pinigų už kiekvieną atidirbtą pamainą, o įmonė aprūpina juos visais reikiamais dokumentais ir suteikia radijo ryšį. Visi nuo įmokos likę pinigai atitenka taksistams kaip uždarbis. Todėl įmonės stengiasi pritraukti kuo daugiau klientų, kad vairuotojams netrūktų darbo.

Dar vieną būdą, kaip išvengti griežtų reikalavimų, taikomų taksi bendrovei, sumanė viena sostinės įmonė. Ji veža keleivius prisidengdama automobilių nuomos paslaugomis. Įmonė taip sutaupo, nes šiems automobiliams netaikomi tokie griežti reikalavimai kaip taksi, be to, vairuotojams nereikia laikyti taksistams privalomų egzaminų. Klientai už kelionę moka ne pagal taksometro rodmenis, o iš anksto sutartą sumą.

Taksi asociacijos vadovas Robertas Brazys teigė, kad norint, jog taksistai išliktų orūs verslininkai, būtinos valstybės dotacijos. „Jei dotuojamas visas visuomeninis transportas, kodėl šių pinigų negali gauti taksi firmos, juk jos irgi veža keleivius, – sakė asociacijos vadovas. – Tada daugelis įmonių išlįstų iš šešėlio ir oficialiai pradėtų mokėti mokesčius“.

Bet pagal Lietuvos įstatymus taksi automobiliai nėra priskiriami prie visuomeninio transporto, todėl ir dotacijos jiems nepriklauso.

Nelegalų netrūksta

Kita kalba apie nelegalus, kurių irgi apstu. Tačiau su jais turėtų kovoti teisėsaugos atstovai. Prieš keletą metų akcijoje Vilniaus oro uoste per keletą valandų jų buvo išaiškinta apie dešimtį. Taksistai atskridusius užsieniečius įkyriai tampė už skvernų.

“Daugelis piktinasi, kodėl tokie dideli taksi tarifai iš oro uosto. O kodėl jie nepagalvoja, kodėl oro uoste pavalgyti kainuoja kokius penkis kartus brangiau nei mieste. Tas pats ir su taksi“, – samprotavo R. Brazys.

Tuo tarpu smulkieji, ypač nuosavais automobiliais dirbantys vairuotojai, dabar manipuliuoja. Jie įkuria UAB, o kai apyvarta pasiekia 100 tūkst. Lt (tada atsiranda prievolė mokėti PVM), voverės ratą užsuka iš naujo. Senoji UAB uždaroma ir įkuriama nauja. „Ir tai pasaka be galo, niekas negali tiksliai pasakyti, kiek šiuo metu yra taksi firmų. Tai dar vienas būdas taupyti ir mokėti mažiau mokesčių. Nukenčia valstybė“, – tvirtina R. Brazys.

Fiksuoto tarifo nėra

Kalbinti ne vienos taksi bendrovės vadovai vienu balsu tvirtino, kad fiksuoto tarifo už taksi paslaugas nėra. Pigiausiai kainuoja tos kelionės, kai klientas per dispečerį telefonu išsikviečia taksi automobilį į jo pageidaujamą vietą: tuomet imama vidutiniškai po 2 Lt už įsėdimą, o už nuvažiuotą kilometrą – nuo 1,2 iki 2 Lt. Dar po 6 Lt taksistas turi teisę imti už 15 min. prastovą. Kitas reikalas, jei klientas pasigauna taksi tiesiog gatvėje. Tuomet tarifas būna tris kartus didesnis. Dar kitokia situacija oro uoste. Mat čia kiekviena taksi firma oro uosto administracijai per mėnesį už kiekvieną taksi stovėjimo vietą sumoka nuo 3600 iki 5000 Lt. Todėl ir tarifai iš čia yra bene penkis kartus didesni, nei įprasta mieste – juk šį mokestį reikia atidirbti. Bevalgant oro uosto apetitai didėja, šiuo metu čia yra parduota kur kas daugiau stovėjimo vietų, nei iš tikrųjų reikėtų.

Dar kitokie įkainiai galioja, jei pageidaujama vykti į kitą miestą, – šiuo atveju viską lemia kliento ir taksisto susitarimas. Taksi verslo konkurencija Vilniaus mieste tiesiog milžiniška, dabar sostinėje šias paslaugas teikia per 1500 automobilių. Dėl krizės klientų srautas yra sumažėjęs, o taksi bendrovių pajamos – taip pat. Todėl kiekvienas klientas ar bendrovė taksi kompanijoms yra aukso vertės. Tarp atskirų kompanijų užvirusi nuožmi kova. Šios kovos priemonės toli gražu ne visada būna korektiškos.

Krizė padarė savo

Pasak taksi įmonių vadovų, krizė privertė net per pusę sumažinti kilometro kainą, tačiau klientūros nepadaugėjo. Įmonės, tikėdamosi atimti klientus vienos iš kitų, pigino paslaugas, bet iš pradžių pigesnių taksi iškvietimų padaugėdavo, o kai paslaugos atpigo visur, paklausa daugmaž susilygino. Dabar visų padėtis tokia pati, tačiau konkrečių žingsnių nesiimama.

Iš rinkos jau pasitraukė ne vienas konkurencijos neatlaikęs vežėjas: stambesnės įmonės supirko mažesnes. Pavadinimų daug, bet iš daugiau nei 40 įvairias taksi firmas valdžiusių savininkų realiai liko vos 10–12. Pigumo korta žaidžiančios įmonės nesiima kitų būdų klientams pritraukti, todėl paslaugų kokybė nuolat prastėja. Mažesnės taksi kompanijos nesugeba atnaujinti automobilių parko. Taupoma ir remonto sąskaita – važiuojant taksi neretai pasigirsta įtartinų garsų iš važiuoklės ar variklio skyriaus. Štai vienas žurnalistas prisipažino, kad buvo baisu įsėsti į neaiškios firmos kokių 20 metų taksi „VW Passat“, kuris, atrodė, tuoj subyrės – iš po variklio dangčio pasirodė įtartini dūmai. Po kelių kilometrų baigėsi dujos ir taksistas iškvietė kitą automobilį. Keisčiausia tai, kad kvietė vienos bendrovės taksi, o atvažiavo automobilis su visai kitos firmos užrašais.

Kadangi taksi verslo konkurencija Vilniaus mieste milžiniška, taksistams belieka laukti geresnių laikų.