Kiekviename Europos mieste rasime kavinių ir parduotuvių, kurių šeimininkai galėtų valandų valandas pasakoti margaspalvę, kelis dešimtmečius menančią šios vietos istoriją. Keliolika tokių ilgaamžių esama ir Vilniuje bei Kaune. Kaip joms pavyko atlaikyti laukinio kapitalizmo metus ir dvi krizes?

Tariantis dėl susitikimo Vilniaus centre įvairaus amžiaus vilniečiams dar išsprūsta: susitikime prie “Vaikų pasaulio”, nors sovietmečiu populiarios vaikų prekių parduotuvės Gedimino prospekte jau seniai nebėra. Vilniuje pamėgtos vietos keičia viena kitą žaibiškai – metus neapsilankyk ir, žiūrėk, prie mėgstamo baro, kavinės ar parduotuvės jau kabo kita iškaba.

Vis dėlto keliolika vietų Vilniuje ir Kaune sukaupė dešimtmečių patirtį, nors jau vargiai galėtų suskaičiuoti aplink pasikeitusius kaimynus. Kaip joms tai pavyko? Pasirodo, vienų ilgaamžiškumo paslaptis – prieinamos kainos, kitų – gebėjimas laiku atrasti savo naują, patrauklų veidą, o trečius išgelbėjo entuziastai, gindami ir saugodami šią vietą nuo sunaikinimo.

Prie pastarųjų galėtume priskirti Vilniuje, Gedimino prospekte, įsikūrusį legendinį restoraną “Neringa”, šiandien reklamose apeliuojantį į nostalgiją. Kadaise miesto “grietinėlės” ir inteligentijos susirinkimų vieta, suburdavusi geriausius miesto muzikantus, iki šiol yra mėgstama vyresnės kartos vilniečių. Paklausti, kodėl “Neringa” veikia jau 52 metus, kai kiti sovietmečiu garsėję restoranai seniai užvėrė duris, restorano vadovai ir savininkai pamini architekto Algimanto Nasvyčio, kartu su broliu Vytautu projektavusio “Neringos” kavinę, indėlį.

“Manau, kad A.Nasvyčio priežiūra ir pastangos išlaikyti savo kūrinį gyvą davė rezultatą”, – svarsto šiandieninis “Neringos” savininkas, įmonės “Bridge Capital” vadovaujantis partneris Jonas Tamulis.

A.Nasvytis pamena, kad kova dėl “Neringos” išlikimo buvo nelengva, nes kai po nepriklausomybės atkūrimo Gedimino prospekte imta viską keisti, norėta ir restorano vietoje įrengti parduotuves. Vis dėlto broliams architektams pavykdavo įtikinti savininkus to nedaryti.

“Ir man, ir broliui “Neringa” brangi kaip pirmas ryškesnis mūsų darbas, kuriam jau per 50 metų. Bet, matyt, nieko nebūtų pavykę, jei ne palankiai susiklosčiusi padėtis: “Neringos” interjeras gana greitai buvo įtrauktas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą ir mes, remdamiesi tuo sprendimu, atbaidydavome visus nuo “Neringos” okupacijos”, – “Veidui” pasakojo A.Nasvytis.

Piktų kėslų nuo pastabios architekto akies savininkai nepajėgtų nuslėpti dar ir todėl, kad “Neringoje” A.Nasvytis iki šiol kasdien pietauja. Tiek aplinka, tiek maistas architektui labai patinka. Juk, kaip primena “Neringos” restorano direktorius Jurgis Žukauskas, valgiaraštyje išlikę patiekalai, kuriems per 30 metų.

Beje, Vilniuje yra ir daugiau solidžią sukaktį mininčių tikrųjų restoranų, tačiau jie jaunesni ir labiau pasikeitę nei “Neringa”: nuo 1972 m. veikia restoranas “Lokys”, nuo 1974 m. – “Medininkai”.

Dar vienas ilgaamžis Vilniaus restoranas – 165 metrų aukštyje Televizijos bokšte įrengtas “Paukščių takas”, gyvuojantis jau daugiau nei 25 metus. “Paukščių tako” direktorė Gražina Junevičienė įžvelgia dvi priežastis, kodėl restoranas atlaikė sunkius laikus: pirmiausia jis priklauso valstybinei įmonei, antra – yra įsikūręs išskirtinėje vietoje, todėl populiarus tarp turistų, sulaukia pakankamai lankytojų ir sugeba išsilaikyti.

Sultininėje lankosi ne viena karta

Įžengęs į neišvaizdžią sultininę Vilniuje, Jogailos gatvėje, grįžti kelis dešimtmečius atgal: plytelėmis išklotos grindys, sovietmečiui būdingi aukšti stalai, skirti valgyti stovint, mėlynomis prijuostėmis apsitaisiusios pardavėjos, nuo klientų atskirtą erdvę padabinusios plastikinėmis gėlėmis ir iš senovinio rusiško virdulio (“samovaro”) pilstančios sultinį.

Pirmą kartą į šią sultininę mane, dar moksleivę, nepriklausomybės pradžioje atsivedė mama. Ir dabar ši užkandinė lygiai tokia pati, kokia išliko mano prisiminimuose iš to pirmo apsilankymo. Tokios pačios ir bandelės – su mėsa, grybais, ryžiais, kopūstais. Regis, net kainos ne itin pakito, nes bandelės kainuoja po 1,5–2 Lt.

Nors, atrodytų, šiandieniniam išrankiam vartotojo skoniui tokia užkandinė niekaip negalėtų įtikti, ši ilgaamžė, duris atvėrusi 1969 m., pergyveno dešimtis kur kas prašmatnesnių aplinkinių kavinių.

“Netoli įsikūrusios kavinukės savininkai jau turbūt dešimt kartų pasikeitė, vis bankrutuoja. O mes tebedirbame, nes nuo senų laikų žmonės priprato, kad tokių bandelių kaip pas mus niekur daugiau nėra. Be to, ir kainos nedidelės. Nors mūsų bandelės irgi brangsta – anksčiau jos kainuodavo ir po 1,1, ir po 1,5 Lt”, – pasakoja 28 metus “Sultiniuose” dirbanti buhalterė Jelena Griškevič.

Per 42-ejus “Sultinių” gyvavimo metus susidarė ištikimų lankytojų gretos – dažniausiai čia užsuka vyresnio amžiaus vilniečiai. “Štai neseniai vienas maždaug 45 metų vyras pasakojo dar vaikystėje su mama į “Sultinius” vaikščiodavęs”, – pridūrė J.Griškevič.

Panaši kavinė tebeveikia Kaune. Nuo sovietmečio interjero ir receptų nepakeitusi spurginė Laisvės alėjoje iki šiol labai populiari. Brangioje senamiesčio vietoje įsikūrusią kavinę, kuri priklauso kelioms daugelį metų čia dirbančioms darbuotojoms, ne kartą norėjo perpirkti apsukrūs verslininkai, tačiau atkaklios kulinarės spurginės neatsisakė.

Seniausias Vilniaus prekybos centras

Vilniuje rasime ne tik daug metų skaičiuojančių restoranų, bet ir prekybos vietų. Ne viena vilniečių karta sustodavo įsigyti vaistų Gedimino prospekte įsikūrusioje Gedimino vaistinėje, o prieš rugsėjo pirmąją, norėdama apsirūpinti mokykliniais vadovėliais, stovėdavo eilėse prie Pilies knygyno Pilies gatvėje. Daugelį metų taip pat užsukame ir į Gedimino prospekte įsikūrusius “Vagos” bei Vilniaus centrinius knygynus.

Gana seniai gyvuoja ir šiuo metu itin populiarėjančių blusturgių pirmtakas – sendaikčių turgus ant Tauro kalno. Įdomu, kad jo niekas nekūrė – šis sendaikčių turgus įsisteigė spontaniškai. Profsąjungų rūmuose ant Taurakalnio būstinę turintis Vilniaus kolekcininkų klubas jau 40 metų šeštadieniais renkasi rūmuose, kur kolekcininkai mainosi ar pardavinėja įvairias vertybes. Kaip pasakoja klubo pirmininko pavaduotojas Algis Gaidamavičius, po gaisro Profsąjungų rūmuose kolekcininkai sulaukę gražių orų išeidavo į lauką ir pasistatydavo stalus. “Štai tada ir prisiplakė sendaikčių pardavėjai. Prieš kokius penkerius metus jų ėmė vis daugėti, pradėjo su mašinomis važiuoti iš visos Lietuvos, ir pasidarė blusturgis. Jie nėra kolekcininkų klubo nariai, tik prekiautojai sendaikčiais”, – kaip susikūrė niekieno nekurtas turgus, pasakoja A.Gaidamavičius.

Išlikusi sostinėje ir Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė (VCUP), pastatyta 1973-iaisiais. VCUP direktorė Ona Nevinskienė primena, kad sovietmečiu sostinėse stovėdavo du strateginiai objektai – operos ir baleto teatras bei universalinė parduotuvė. Direktorė įsitikinusi, kad seniausias Lietuvos prekybos centras, skaičiuojantis jau 37 metus, iki šių dienų išliko dėl geros vietos. Žinoma, pradėjus dygti moderniems ir dideliems prekybos tinklams, nuo atgyvenusio VCUP klientai būtų nusisukę, tačiau savininkai laiku spėjo modernizuoti universalinę parduotuvę ir prisitaikyti prie vartotojų poreikių. Juo labiau kad kurį laiką iki rekonstrukcijos VCUP nebeturėjo savo veido ir priminė po stogu įsikūrusį turgų.

“Skalvija” atrado savo nišą

Tai, kad laiku atrado savo sritį, buvo viena priežasčių, kodėl iki šiol vilniečiai lankosi jau 49-erius metus skaičiuojančiame seniausiame Vilniaus kino teatre “Skalvija”. Iki 1993 m. jis vadinosi “Planeta”.

Dešimt metų “Skalvijos” kino centro programų koordinatore dirbanti Sonata Žalneravičiūtė mano, jog “Skalvijos” ilgaamžiškumą lėmė ir tai, kad šis kino teatras nebuvo privatizuotas ir išliko savivaldybės žinioje. Juk kai nepriklausomybės pradžioje prasidėjo kino teatrų privatizavimas, įsisuko ir jų uždarinėjimo vajus – jų vietoje duris atverdavo parduotuvės.

“Kino teatras “Skalvija” nebuvo toks didelis lobis ir labai tinkama vieta užsiimti prekyba, todėl sąraše liko paskutinis. Galiausiai, po kino teatrų šienavimo, “Skalvija” liko vienintelė alternatyva komerciniam kinui. Antra priežastis – kad savivaldybė, kaip “Skalvijos” steigėja, jaučia atsakomybę, jog egzistuotų ir kitoks kinas, ne vien komercinis”, – išlikimo priežastis vardijo S.Žalneravičiūtė.

Konkuruoti rinkos sąlygomis, išgyventi galvojant apie repertuarą “Skalvijai” nebuvo lengva. Vilniečių atmintyje dar išlikęs “Skalvijos” kino teatro vaizdas su staliukais šalia kėdžių – tais laikais į seansą buvo galima atsinešti užkandžių, o filmą neretai žiūrėdavo iki dešimties žiūrovų. Daugybę skolų prikaupusi “Skalvija” ėmė atsigauti, kai direktore tapo kino kritikė Živilė Pipinytė, pasikvietusi dirbti ir S.Žalneravičiūtę. Tuometinė direktorė su komanda pradėjo formuoti kitokį, nekomercinį repertuarą, stengėsi rodyti teminius filmų ciklus, išsamiau pristatyti režisierius. Galiausiai kino teatras išlipo iš finansinės duobės, o gyvybingumo įnešė ir daugiau jaunimo pritraukė vėliau vadovavimą “Skalvijai” perėmusi Greta Zabukaitė.

Apibendrinant galima teigti, kad daugelį metų išsilaikiusios parduotuvės, kavinės, knygynai ar kino teatrai kelia įvairių prisiminimų, tačiau vietos, į kurias savo vaikus atsivedęs vilnietis gali jiems papasakoti čia nutikusių gyvenimo istorijų, visuomet suteikia miestui savito žavesio.