Nekilnojamojo turto rinka Lietuvoje keliasi iš numirusiųjų: štilį pamažu keičia nedrąsus pagyvėjimas.

Pagyvėjimas šiemet juntamas visais požiūriais: jau patį pasyviausią pirmąjį 2013 m. ketvirtį sandorių padaugėjo 10 proc. – daugiau nupirkta ir butų, ir namų, ir sklypų, bent jau Vilniuje vėl atsirado požymių, kad iš mirties taško pajudėjo ir kainos. Be to, nors sostinėje toliau kyla nauji biurų pastatai, jų užimtumas atsiradus daugiau laisvų patalpų ne blogėja, o pamažu gerėja.
„Ober-Haus“ optimistiškai paskelbė, kad šiemet didmiesčiuose naujų butų nupirkta bei rezervuota 70 proc. daugiau, o vien tiktai Vilniuje – 87 proc. Bendrovė prognozuoja, kad šiemet Vilniuje būsto kainos gali kilti ir iki 5 proc., kai pernai jos 1,4 proc. smuktelėjo. Žinoma, palyginti su prieškriziniais laikais, šis kainų pokytis dar labai kuklus, bet, kaip sako ekspertai, tai būtų normalus kainų kilimas valstybėje, kurios ekonomika ir infliacija didėja po keletą procentų per metus.
Tiesa, pagyvėjimas matyti tik Vilniuje ir dar kažkiek Kaune bei Klaipėdoje, o likusioje šalies dalyje rinka tebėra pasyvi. „Veidas“ kartu su ekspertais ir nekilnojamojo turto plėtotojais aiškinosi, kokios tendencijos nekilnojamojo turto rinkoje mūsų laukia ne tik šiemet, bet ir visą artimiausią penkmetį.

Sostinėje perspektyvos geros, provincijoje – liūdnos

Ekonomistas Žygimantas Mauricas primena, kad pirmas veiksnys, lemiantis padėtį nekilnojamojo turto rinkoje, yra šalies ekonomika. Jei ekonomika ir darbo užmokestis kyla, tuomet natūraliai didėja ir būsto paklausa. Šiuo požiūriu artimiausių metų prognozės yra palankios: 2013–2014 m. BVP turėtų kilti 3–4 proc., o dirbančiųjų atlyginimai, „Nordea“ analitikų vertinimu, – apie 5 proc.
Jei prognozės pasitvirtins, būsto rinka bus vis aktyvesnė. „Bet tai bus ne masinis rinkos atsigavimas, o veikiau segmentuotas, – ateities perspektyvas dėliojo Ž.Mauricas. – Tarkim, Skandinavijos šalyse po nekilnojamojo turto burbulo 1990-ųjų pradžioje buvo matyti didelė diferenciacija – atsigaunant ekonomikai paklausa ir kainos vėl pakilo, bet ne viso būsto; taip ir Lietuvoje vienur paklausa ir kainos didės, kitur išliks tokios pat arba tebemažės. Lietuvoje geriausių perspektyvų turi naujas ekonomiškas būstas su gerai išplėtota infrastruktūra – sena statyba dėl didelių šildymo sąskaitų tampa vis mažiau patraukli. Tad manau, kad naujo būsto kainos turėtų šiek tiek didėti, o seno ir neekonomiško – dar mažėti. Tačiau mažesniuose miesteliuose, kur sparčiai mažėja gyventojų ir trūksta darbo vietų, būstas jau niekaip nebegali brangti.“
Tai iliustruoja Alytaus regiono pavyzdys. Čia subliūškus nekilnojamojo turto burbului būsto kainos krito dramatiškai: Alytaus nekilnojamojo turto agentūros „Miroda“ direktorė Rima Mitkienė prisimena, kad 2007-ųjų vasarą vieno kambario butai mieste buvo parduodami už 160–180 tūkst., dviejų kambarių – už maždaug 200 tūkst. Lt, tačiau visi tarp parduodamų atsiradę butai kone iškart būdavo nuperkami net ir tokiomis beprotiškomis kainomis. Na, o netrukus paaiškėjo, kad reali šių butų kaina – keliskart mažesnė. Dabar vieno kambario butą Alytuje gali įsigyti už 28–45 tūkst., dviejų kambarių – už 45–65 tūkst. Lt, jų pasiūla didelė, o pirkėjų – vos vienas kitas.
„Matome tendenciją, kad gyventojai bėga iš senų daugiabučių namų nuo tų didelių centralizuoto šildymo kainų – perka sklypus Alytuje ar aplink miestą, kurie taip pat nebrangūs, ir statosi individualius namus. Dažnas parduoda savo butą, apsigyvena nuomojamame bute ir statosi namą“, – pastebi R.Mitkienė.
Alytuje dauguma butų išnuomojama vos už 100–200 Lt mokestį arba tik už komunalinius mokesčius. Provincijoje, kaip teigia „Inreal“ konsultacijų ir analizės departamento vadovas Arnoldas Antanavičius, gyventojams tarsi nebeliko finansinio motyvo pirkti būstą – juk nuoma beveik nieko nekainuoja. Tačiau renkantis būstą kol kas nugali psichologiniai svertai: pasak A.Antanavičiaus, ir iki burbulo sprogimo, ir dabar lietuvis jaučiasi saugus tik nuosavame būste, tad nuomininkų padaugėjo tik šiek tiek.
Na, o tuščių butų, kaip pastebi „Mirodos“ vadovė, atsiranda vis daugiau, nors mokesčiai už juos bent jau Alytuje kol kas mokami.
Ekonomistas Ž.Mauricas pabrėžia, kad tokie regioniniai skirtumai neišvengiami, nes Vilniuje demografinė padėtis kur kas geresnė nei provincijoje. Iš tiesų sostinėje pastarąjį dešimtmetį gyventojų mažėjo labai nedaug, o 25–35 metų amžiaus gyventojų, aktyviausių būsto rinkos dalyvių, netgi padaugėjo. Tad jei ekonomika augs, ekonomisto žodžiais, būsto kainų didėjimas Vilniuje iki 5 proc. per metus yra visai realus.
„Kitur perspektyvos liūdnesnės: mažesniuose miestuose nemenką dalį daugiabučių teks nugriauti, nes paprasčiausiai nebus tiek gyventojų jiems užpildyti. Neišvengiamai turėsime spręsti klausimą, ar visus tuos namus verta renovuoti“, – teigia ekonomistas.
Tokios nuomonės laikosi ir A.Antanavičius: renovacijos kaina visoje Lietuvoje bus daugmaž vienoda, bet didmiestyje renovuojamo buto vertė gali siekti 150 tūkst., o mažame miestelyje – vos 50 tūkst. Lt. Tad analitikas siūlo kai kuriuos kiauriausius mažaverčius daugiabučius verčiau nugriauti, o jų gyventojams nupirkti butus kituose geresnės būklės daugiabučiuose arba statyti naujus daugiabučius. Tiesa, čia kyla klausimas, ar mūsų valstybei tai būtų pakeliama našta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.