Praėjusią savaitę Vilniaus meras Artūras Zuokas per radijo stotis ir kitus informacijos sklaidos šaltinius kvietė susirinkti visus turinčiuosius originalių verslo idėjų. Žinoma, šis žingsnis apkaišytas viešųjų ryšių plunksnomis, bet iš esmės tai gera idėja ir sveikintinas projektas.
Tačiau jo nepakanka. A.Zuokui reikėtų prasukti dar vieną reklaminę kampaniją ir sukviesti visus turinčiuosius idėjų bei žinių, kaip valdyti miestą ir kaip miesto plėtrą įkišti bent į kažkokius civilizuotumo rėmus. Nes tai, kas Vilniuje (ir ne tik jame, bet ir Kaune bei kituose didesniuose šalies miestuose) vyko per pastaruosius dvidešimt metų, galima pavadinti penkiais negatyviais žodžiais: chaosas, eklektika, savivaliavimas, profanizmas ir gėda.
Iš esmės Vilniaus plėtra niekuo nesiskyrė nuo kokio nors Brazilijos San Paulo lūšnynų kvartalų plėtros: statė kas kur norėjo, ką norėjo ir kaip norėjo. Praktiškai visi Vilniaus priemiesčiai (gal su kokiomis dviem išimtimis) atrodo kaip kažkoks nesusipratimas, kur nei pačiam yra ką pažiūrėti, nei svečiui iš užsienio parodyti.
Net nežinai, kaip elgtis, kai svečias iš užsienio paprašo parodyti Vilnių. Na, pavedžioji po Senamiestį ir tenka sakyti: “Tai beveik ir viskas, ką turime parodyti.” Nejaugi veši svečią į Žirmūnų “chruščiovkes”, “Perkūnkiemį” (tiksliau, “kartonkiemį”), Balsių individualių namų masyvą ar į Kairėnus. Na, nebent turi tikslą ką nors išgąsdinti, atgrasyti ar parodyti, kad Lietuva yra trečiojo pasaulio šalis.
Taigi, nors formaliai ir nesame tokia šalis, tačiau pažvelgus į pastarojo dvidešimtmečio statybas kyla tik viena išvada: esame necivilizuota, atsilikusi trečiojo pasaulio valstybėlė, kurioje miestai plečiasi ir namai kyla be jokios sistemos ir be jokių taisyklių.
Pasižvalgykime po Liuksemburgą ar Austriją. Ten centimetrų tikslumu nurodyta, kur kokį namą galima statyti, kokia spalva dažyti, kokio jis turi būti aukščio, kokie jame galimi langai ir garažo vartai. Taip formuojama architektūrinė vienovė ir darna su aplinka. O pas mus? Mes kuriame savo lietuvišką tvarką. Tiksliau, netvarką. Pas mus kvartalai statomi pagal vieną taisyklę: nesvarbu, kad nežmoniškai, svarbu kitoniškai. Štai pasistato vilnietis namą, ir nepasakysi jam, kad statinys visiškai iškrinta iš konteksto, bjauroja bendrą vaizdą. “Ne tavo reikalas, – tuoj atskrieja replika. – Kaip noriu, taip statau, kur noriu, ten gyvenu.”
Arba pokšt, iškyla Kauno Laisvės alėjoje “stiklainis” arba Vilniaus Gedimino prospekte “Novotelis”, ir nieko. O juk už visas tas nesąmones, už visą tą anarchiją statybose, už visus tuos gėdingus projektus yra atsakingi žmonės. Bet jų pavardės – tabu, o apie bausmes jiems apskritai šventvagiška galvoti.
Taigi ilgainiui atsakomybė kris visai mūsų kartai. Vaikščios mūsų vaikai bei anūkai ir stebėsis: štai mūsų proproseneliai prisidėjo prie gražių senamiesčių suformavimo, mūsų seneliai statė ir gyveno “chruščiovkių” miegamuosiuose mikrorajonuose, bet jie nekalti, nes tai buvo prievartinė sovietinė sistema, o ką čia mūsų tėvai 1990–2020 m. pristatė? Liūdna, ir tiek.