1939 m. rudenį du didžiausi žmonijos piktadariai varžėsi dėl mūsų sostinės ir visos Lietuvos.

Tuo metu, kaip žinome, varžybas laimėjo Josifas Stalinas, juolab kad jo naudai veikė ir Lietuvos valdžia. Nuo to laiko prabėgo jau daug metų, bet istorikai ir net paprasti piliečiai tebesiginčija: ar neapsiriko tada mūsų vadovybė, visų pirma prezidentas Antanas Smetona? Gal vis dėlto teisus buvo Lietuvos atstovas Berlyne pulkininkas Kazys Škripa, karštai agitavęs ir net reikalavęs veikti kitaip: prasidėjus vokiečių ir lenkų karui pasinaudoti proga susigrąžinti Vilnių – su vokiečių pagalba?

Berlyno gudravimai
K.Škripos siūlomas įsisenėjusios ir skaudžios Lietuvai Vilniaus problemos sprendimas lyg ir galėjo būti įmanomas todėl, kad viename iš slaptųjų Molotovo-Ribbentropo pakto protokolų buvo užfiksuota: „Šiaurinė Lietuvos siena taps Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena“, tačiau rytinė mūsų siena liko kaip ir neaiški.
O vokiečių ir lenkų karo išvakarėse Lietuvos valdžia iš Berlyno pusės išgirdo netikėtų pasiūlymų. Antai vokiečių diplomatas Kurtas fon Tipelskrichas Maskvoje mūsų atstovui Vladui Natkevičiui per privatų pokalbį užsiminė: „Atėjo metas jums suvesti sąskaitas su Lenkija. Nemanau, kad tokia tauta, kaip lietuviai, atsisakys atgauti savo sostinę.“
Karui prasidėjus tokių vilionių dar pagausėjo, ypač iš Vokietijos atstovo Kaune Ericho Zechlino pusės: jis kalbino mūsų ministrus, kariškius.
Žinoma, ir pačioje Lietuvoje atsirado tokiai idėjai pritariančiųjų: nemažai šaulių, savanorių, tautininkų, net ūkininkų tikėjosi, kad rugsėjo 17 d. paskelbta dalinė mobilizacija susijusi su būsimu žygiu į Vilnių. O jam vis nevykstant įvairiose Lietuvos vietovėse pasigirdo nepasitenkinimo vadžios politika balsų. Po 1926 m. perversmo iš kariuomenės pašalintas generolas Kazys Ladiga ne tik kategoriškai reikalavo žygiuoti, bet ir siūlėsi tam žygiui vadovauti. Todėl dabar dalis mūsų istorikų pasyvią, vokiečių gundymams nepasidavusios Lietuvos valdžios politiką vadina nelogiška, amoralia ir vargu ar išmintinga, o labiausiai dėl to kaltina prezidentą A.Smetoną.
Bet greičiausia tokia politika nebuvo nei politiškai trumparegiška, nei amorali, o gana realistinė, konkrečių istorinių aplinkybių padiktuota. Mat Vyriausybė ir ypač A.Smetona netikėjo, kad vokiečiai taps Antrojo pasaulinio karo nugalėtojais, – ir neapsiriko, o tai labai svarus argumentas vengti broliavimosi su jais. Antra, patys vokiečių pasiūlymai savo forma buvo nekonkretūs, neformalūs – privatūs, iš esmės provokacinio pobūdžio. Tikrasis jų tikslas greičiausiai buvo įtvirtinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptame protokole užfiksuotą Lietuvos priskyrimą Vokietijai – su Vilniumi.
Štai viena gana charakteringa detalė: savo pasiūlymus Lietuvai imti Vilnių vokiečių pareigūnai žarstė gana neilgai, rugsėjo 9–14 dienomis, o vėliau ne tik jų atsisakė, bet dargi apkaltino Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, neva ši platinanti gandus, kad Vokietija stumia Lietuvą užimti Vilniaus kraštą, nors tai esą visiška netiesa!
Kita svarbi priežastis: prancūzai ir anglai atvirai spaudė Lietuvos vyriausybę laikytis paskelbto neutraliteto. Rugsėjo 11 d. aukštas Didžiosios Britanijos diplomatas mūsų atstovui Londone Broniui Balučiui užsiminė apie gandus, kad Lietuva gali užimti Vilnių, ir pagrasino: „Jeigu lietuviai pasiduotų tokiai pagundai, tai Lietuvos padėtis Taikos konferencijoje būtų labai sunki.“
Pagaliau mūsų Vyriausybės atsargumą tuo metu skatino ir nežinia dėl rusų planų Vilnijos klausimu. Netrukus paaiškėjo, kad Maskvai gandai apie galimą lietuvių sąjungą su vokiečiais sukėlė didelį susirūpinimą. O jos atstovas Kaune Nikolajus Pozdniakovas mūsų diplomatui Edvardui Turauskui tvirtino, kad lietuvių žygis į Vilnių būtų buvęs gana rizikingas dėl galimo karinio konflikto su raudonąja armija, nes „sumaištyje kas ten atskirs lenkų kareivį nuo lietuvio“.
Kaip matome, padėtis nebuvo tokia paprasta ir aiški, kaip neretai rašoma ar kaip tvirtino K.Škripa. O jau išvardytas tokios Lietuvos vyriausybės politikos priežastis būtina papildyti dar viena: pasak istoriko Nerijaus Šepečio, „nevalia smogti į nugarą parblokštam kaimynui, – toks garbės supratimas buvo gal ir nelemtinga, bet neabejotinai neįveikiama žygio į Vilnių kliūtis ir prezidentui, ir generolams Černiui, Raštikiui bei Musteikiui“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.