Paskutinėms savo karjeroje olimpinėms žaidynėms šiuo metu intensyviai besiruošiantis lengvaatletis Virgilijus Alekna tvirtina, kad šiais metais nei vienos olimpinės sporto šakos Lietuvos atstovai neturėtų jaustis finansiškai nuskriausti.

Mat taip dar niekuomet nėra buvę, kad visos sporto federacijos būtų gavusios viską, ko prašė. Apie pastaraisiais metais vykstančius poslinkius Lietuvos sporto pasaulyje kalbamės su dukart olimpiniu čempionu V.Alekna, kuriam šiemet Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje suteikta garbė nešti mūsų šalies vėliavą.

VEIDAS: Dažnai galima išgirsti priekaištų, kad Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas krepšiniui, o kitos sporto šakos pamirštamos. Kiek, Jūsų vertinimu, yra pagrįstos tokios kalbos?
V.A.: Nereikia stebėtis, kad šiandien krepšinis Lietuvoje – populiariausia sporto šaka. Didžiausio dėmesio krepšininkai sulaukia pelnytai. Juk iškovota daugybė medalių. Krepšininkai pergales laimi kiekvienais metais įvairiose amžiaus grupėse. Tai ir suformuoja teigiamą įvaizdį apie krepšinį. Būtent todėl šią sporto šaką lietuviai mėgsta. Daug vaikų ir suaugusiųjų žaidžia krepšinį, stebi rungtynes, nes geriausiai išvystyta šios sporto šakos infrastruktūra. Vis dėlto, dėmesio sulaukia ir kiti sportininkai. Štai prieš kelis metus pradėtos mokėti valstybinės stipendijos aukšto meistriškumo sportininkams. Šiuo metu jau nemažas būrys jas gauna. Tai patvirtina, kad valstybė pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiria sportininkams.
VEIDAS: Ar pakanka tokio dėmesio?
V.A.: Žinoma, jo galėtų būti ir daugiau, tačiau bent jau šiemet sportininkai neturėtų skųstis. Olimpiniais metais kai kurios sporto federacijos gavo net trigubai daugiau pinigų nei anksčiau Dar niekuomet toks finansavimas nebuvo skiriamas. Šiais metais nusiskundimų, bent jau iš tų sporto šakų, kurių atstovai dalyvauja olimpiadoje, dėl pinigų stygiaus tikrai neturėtum išgirsti. Pasirodo, teisingai sudėliojus prioritetus, net tokiais visai valstybei sunkiais metais, galima rasti lėšų sportui.
VEIDAS: Kodėl šiemet sportininkai sulaukė didesnio dėmesio iš valstybės. Juk Lietuva daugelį metų dalyvauja olimpiadose?
V.A.: Pernai ruošiantis Europos krepšinio čempionatui ir daug investavus į krepšinį, pavyzdžiui, arenas, kitos sporto šakos nukentėjo. Tačiau šiemet krepšinio federacija iš biudžeto negavo nei lito, nes čempionato metu uždirbo nemažą pinigų sumą ir iš tų lėšų sutiko dengti šiemetines išlaidas. Tad du milijonai litų atitinkamomis dalimis buvo padalinti kitoms federacijoms. Taip kitos sporto šakos pajuto ženklų lėšų padidėjimą.
VEIDAS: Kas paskatintų lietuvius labiau domėtis kitomis sporto šakomis, o jaunimą žaisti ne vien tik krepšinį?
V.A.: Geriausiais skatinimas – sportininkų iškovojamos aukštos pergalės Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Neabejoju, kad tų šakų atstovai, kurie šiemet iš Londono parsiveš medalius, kelis kartus pakels savo atstovaujamo sporto populiarumą. Prieš dešimt metų Lietuvoje mažai kas žinojo, kas yra sportinė penkiakovė, o dabar tai viena iš svarbiausių sporto šakų mūsų šalyje. Kai tik laimimos prizinės vietos ir spaudoje pasirodo daugiau straipsnių apie tuos sportininkus, iškart daugiau vaikų ateina treniruotis.
VEIDAS: Ar šiandien vaikams sudarytos pakankamos sąlygos treniruotis?
V.A.: Visada norisi geresnių sąlygų, bet neatsiras tokio stebukladario, kuris per vieną dieną viską sutvarkytų. Per dvidešimt dvejus metus situacija pasikeitė, bet ne taip ženkliai, kaip norėtųsi. Daugelis sporto salių vis dar apleistos, dušai neatnaujinti, nesinori net kojos ten įkelti. Tad į tokias sales vaikai neateis. Jie pasirinks kitą tuo metu patrauklesnę, nors ir ne tokią naudingą veiklą: televizorių, kompiuterinius žaidimus. Jei norime pritraukti jaunimą, pirmiausia turime, pateikti patrauklų pasiūlymą. O talentingų vaikų tikrai yra, tačiau reikia padėti jiems atsiskleisti. Kai turėsime sutvarkytą infrastruktūrą, talentų tik daugės.
VEIDAS: Ko stinga, kad būtų kuriama, atnaujinama sporto infrastruktūra?
V.A.: Daugelį metų Lietuvoje buvo bandoma vienu metu renovuoti daug sporto bazių. Dėl to nei viena nėra sutvarkyta iki galo, nors pradėta nemažai darbų. Estija, Latvija, Lenkija gerokai toliau pažengusios nei mes. Ten sporto bazės geriau sutvarkytos, nemažai naujų pastatyta, kitos renovuotos. Ir pas mus vyksta atsinaujinimas, tačiau kur kas lėtesniais tempais nei kaimyninėse šalyse. Jeigu būtų dar ženklesnis valstybės prisidėjimus prie tokių projektų, darbai sparčiau judėtų. O kurti sporto infrastruktūrą labai svarbu, tačiau ne dėl to, kad galėtumėt didžiuotis medaliais. Svarbiausia, sudaryti sąlygas kuo didesnei daliai visuomenės sportuoti: ir jaunimui, ir pagyvenusiems žmonėms. Tai turėtų būti vienas iš pagrindinių valstybės tikslų. Renovuojant senas ir kuriant naujas sporto bazes galima stipriai prisidėti prie žmonių sveikatinimo. Be to, prasidėjus masiniam sportavimui, užaugs ir dar daugiau naujų talentų, kurie garsins mūsų šalį pasaulyje, skins pergales Europos, pasaulio čempionatuose, olimpiadose.
VEIDAS: Ar mūsų valdininkai pritaria tokiam požiūriui?
V.A.: Daugelyje valstybių sportas suprantamas kaip investicija į žmogų. Tad tiesiamos dviračių trasos, bėgimo takeliai parkuose, kuriamos nedidelės jogos, žaidimų aikštelės. Šia kryptimi jau einama ir Lietuvoje, suprantama, kad pinigai investuoti į sporto infrastruktūrą po penkerių ar dešimties metų grįš dvigubai. Mat kai žmonės nuolat sportuoja, jiems reikia mažiau vaistų, jie rečiau kreipiasi į gydytojus, mažėja išlaidos sveikatos apsaugos sistemai.
VEIDAS: Ar pastebite, kad daromi konkretūs žingsniai, kad sportavimas taptų masiniu reiškiniu mūsų visuomenėje?
V.A.: Yra pastatyta naujų baseinų, rajonuose atidaryta stadionų. Užsibrėžta Lietuvoje kasmet sutvarkyti po kelias sporto bazes įvairiuose miestuose. Tad visos šalies kontekste, nelabai jaučiama, kad investuojama į sportą. Jeigu visos lėšos būtų panaudojamos tik Vilniuje, labai greitai pamatytume rezultatą ir naudą, tačiau negalima skriausti ir mažesnių miestų. Jeigu dabartiniai tempai bus išlaikyti, po maždaug dešimties metų, poslinkiai bus ženklūs. Turėsime tokias sporto bazes, kaip daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių.
VEIDAS: Grįžkime prie profesionalaus sporto. Kokiomis sąlygomis treniruojasi mūsų sportininkai ruošdamiesi olimpiadai?
V.A.: Šiuo metu aš treniruojuosi Palangos stadione, kuriam mažiausiai keturiasdešimt metų. Jis tik savo kontūrais primena stadioną, tačiau mėtyti diskui vietos užtenka. Yra šiokia tokia sunkumų kilnojimo salė. Nuvažiuojame ir į Klaipėdą pasportuoti. Keikti galima viską, tačiau vaizdas, kuris buvo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sportuoti, nuo dabartinio labai skiriasi. Anuomet sportas tikrai buvo pamirštas ir apleistas, todėl labai daug puikių trenerių paliko Lietuvą. Dabar jau turime keletą, nors nedidelių, bet naujų stadionų, yra sutvarkytų maniežų. Žinoma, jeigu sportininkai treniruotųsi tik Lietuvoje, medalių neparvežtų. Tačiau aukščiausio lygio sportininkams sudaromos puikios sąlygos treniruotis kitose šalyse. Visi gali laisvai išvykti į užsienyje vykstančias treniruočių stovyklas. Jeigu situacija būtų beviltiška, neturėtumėm tiek profesionalų. Štai šiais metais į olimpines žaidynes vyksta apie penkiasdešimties įvairių sporto šakų atstovų delegacija. Sugebame ne tik įvykdyti normatyvus, bet parvežame ir nemažai medalių iš kiekvienos olimpiados, čempionatų.
VEIDAS: Teigiate, kad Lietuvos sportininkų situacija gerėja, vis dėlto skiriamas finansavimas keliolika kartų mažesnis nei kitose šalyse. Nepaisant to mums pavyksta nugalėti turtingų šalių atstovus.
V.A.: Aš jau vetenaras, tačiau esu nusiteikęs kovingai. Manau, kad ir kiti sportininkai, kurie važiuoja į olimpines žaidynes, tvirtai tiki savo jėgomis ir stengsis pasirodyti, kuo geriau. Atstovaudami Lietuvai mūsų sportininkai negalvoja, apie tai kokiomis sąlygomis treniravosi, nes ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau mylėti savo šalį, deramai jai atstovauti ir kuo geriau pasirodyti. O visi sunkumai eina ir praeina.
VEIDAS: Paprognozuokite, kiek lietuviai parsiveš medalių iš Londono olimpinių žaidynių?
V.A.: Nesu orakulas, tad nedrįsčiau spėlioti, iš anksto prognozuoti. Vis dėlto, neabejoju, kad visi sportininkai patekę į olimpines žaidynes, žino ko ten važiuoja, ką atstovauja ir dės maksimalias pastangas, kad kuo geriau pasirodytų. Visuomet mūsų sportininkai stengiasi maksimaliai išnaudoti savo jėgas ir parodyti geriausius rezultatus. Tokių pastangų norėtųsi ir iš valdininkų, nuo kurių priklauso poslinkiai sporte, sporto infrastruktūroje.