Energetikos požiūriu Lietuva iš esmės tebėra buvusios Sovietų Sąjungos dalis, tačiau artimiausi keleri metai turėtų būti lemiami tampant Europos sistemos dalimi. Ar esminiai elektros energetikos projektai bus baigti laiku ir kokią įtaką jie turės elektros tarifams? Apie tai kalbamės su Lietuvos elektros energijos perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ generaliniu direktoriumi Virgilijumi Poderiu. Iki šių pareigų jis taip pat dirbo energetikos srityje – buvo naujos Visagino atominės elektrinės projekto ekonomikos direktorius, vadovavo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, buvo „Leo LT“ stebėtojų tarybos pirmininkas.

VEIDAS: Prieš porą mėnesių atsistatydinant energetikos viceministrui Romui Švedui pasigirdo versijų, kad jam postą kainavo ir stringantys strateginiai energetikos projektai. Ar galite patvirtinti, kad elektros jungčių su Lenkija ir Švedija projektai vyksta sklandžiai ir pagal grafiką?
V.P.: Jungtys tiek su Lenkija „LitPol Link“, tiek su Švedija „NordBalt“ vykdomos pagal planą, nevėluoja ir abi, kaip numatyta, bus baigtos iki 2015 m. pabaigos. Lietuva bus sujungta ir su didele Skandinavijos rinka, joje veikiančia „Nord Pool Spot“ elektros birža, ir su žemynine Europa. O Baltijos šalių energetikos sistema jau 2014 m. per Estiją turės antrą, daug galingesnę nei dabar turimą, jungtį su Suomija.
Šiuo metu baigiami „NordBalt“ jungties bandomojo povandeninio kabelio bandymai. Kabelio klojimo darbų pradžia numatyta 2013 m. pavasarį, srovės keitiklių stočių statyba Nibru Švedijoje ir Klaipėdoje prasidės 2014 m., o 700 MW jungties eksploatavimo pradžia – 2015 m. gruodis. Tuo pat metu turi pradėti veikti ir 500 MW galios jungtis su Lenkija, o iki 2020 m., baigus antrą keitiklių statybos etapą, ši jungtis galės dirbti 1000 MW galingumu.
VEIDAS: Tačiau „LitPol Link“ pradinė idėja – kad mes eksportuojame elektros energiją iš Ignalinos atominės elektrinės, o ne ją importuojame, ir pagal pirminius planus ji jau seniai turėjo veikti.
V.P.: Pradinė idėja gimė turbūt prieš 20 metų, bet tai viena pusė jos norėjo, o kita ne, tai atvirkščiai. Taip, kol veikė du Ignalinos AE blokai, buvo poreikis elektros energiją eksportuoti. Tačiau dabar svarbiausia – principinis vertybinis pasirinkimas būti Europoje, o energetikos srityje tokie nesame. Visų pirma su ta mintimi statomos jungtys.
VEIDAS: Bet jungčiai reikia abipusio suinteresuotumo. Kiek teisybės, kad Lenkija lūkuriuoja, kol įsitikins, ar Lietuva tikrai statys naują Visagino atominę?
V.P.: ES nutarta, kad Europos energetika turi būti sujungta į bendrą tinklą ir neturi likti energetinių salų, kokia dabar esame. Pripažįstama, kad kai kurios jungtys, naikinančios tokias salas, gali būti komerciškai neatsiperkančios per trumpą laiką, todėl turi būti remiamos iš ES fondų. Ir „LitPol Link“, ir „NordBalt“ yra gavusios ir, esu įsitikinęs, dar gaus paramos iš ES. Spalio 19 d. EK išleido komunikatą, siūlydama teisės aktus, kaip sujungti Europos energetiką į vieną tinklą ir kaip tai finansuoti, – 2014–2020 m. tam siūloma numatyti per 9 mlrd. eurų. Tarp prioritetų minimas ir Baltijos jūros regiono valstybių elektros rinkų integracijos planas (BEMIP), pagal kurį ir statome jungtis su Lenkija bei Švedija.
VEIDAS: Pasaulis orientuojasi į atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau Lietuvoje tuo norėję užsiimti žmonės jaučiasi valstybės apgauti, nes vis keičiamos šio verslo taisyklės. Ar valstybė tikrai nuosekliai žino, ko šioje srityje nori?
V.P.: Suprantu kai kurių rinkos dalyvių nepasitenkinimą, bet tai pereinamojo laikotarpio sunkumai. Taip, taisyklės keičiamos, nes įsigaliojo naujas įstatymas, bet jis užtikrins didesnį skaidrumą.
Energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybos kaina didelė ir čia nemažai kas įžvelgia gerą verslo galimybę, nes valstybė ją subsidijuoja. Todėl čia didelė konkurencija tarp vystytojų ir daug nepasitenkinimo, nes valstybė negali remti visų. Tačiau vartotojai klausia, kodėl turėtų už energiją mokėti brangiau. Valstybė turi rasti balansą ir, man atrodo, jį rado: visi energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamintojai nuo sausio 1 d. turės eiti į aukcioną ir varžytis, kuris norės iš valstybės bei vartotojų mažesnės kainos.
VEIDAS: Iš atsinaujinančių šaltinių gaminama elektra brangesnė. Esate minėjęs, kad net pradėjus veikti naujai atominei elektrinei kilovatvalandės kaina bus apie 2 ct didesnė nei dabar. Tai kokia bus elektros kaina per artimiausius kelerius metus? Kaip gali keistis tarifai įgijus jungtis su Švedija ir Lenkija?
V.P.: Nuo 2016 m., pradėjus eksploatuoti jungtis su Švedija ir Lenkija, tapsime didelės Baltijos ir Šiaurės Europos šalių elektros rinkos dalimi, vadinasi, mūsų kainos turės susilyginti su šios rinkos. Skandinavijoje elektros kainos nėra reguliuojamos ir labai priklauso nuo to, ar metai lietingi, ar ne, – žiemą kainos didesnės nei pas mus, vasarą mažesnės. Skandinavijoje geriausiai pasaulyje išplėtoti energetikos rinkos santykiai – „Nord Pool Spot“ elektros biržą kaip kelrodį renkasi dauguma Europos šalių. Mums pasisekė, kad geografiškai esame šalia skandinavų ir jie pasiryžę su mumis turėti bendrą elektros rinką. ES planuoja sukurti tokią visame žemyne.
O elektros kainas tiksliai prognozuoti labai sunku. Aišku viena: kiek teko bendrauti su energetikos „sunkiasvoriais“ Europoje, girdėti aukšto lygio tarptautinėse konferencijose, visi pabrėžia, kad energetikoje mažų kainų era jau baigėsi, nes senka pigūs energijos šaltiniai. Tačiau mūsų regione kainos, palyginti su kitomis Europos šalimis, vis dar labai mažos.
VEIDAS: Viena vertus, keista, kad po 21 su puse valstybės nepriklausomybės metų elektros ūkyje tebesame susieti bambagysle tik su Rytų kaimynais, išskyrus vienintelę jungtį su Suomija per Estiją. Antra vertus, įsiliejimas į Vakarų ir Šiaurės Europos erdvę reikš gal net brangesnę elektrą.
V.P.: Prisimenu, 1989–1990 m. daug diskutuota, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybę: ar pirma turi būti ekonominė, ar politinė. Daug garbingų žmonių, pavyzdžiui, dabar jau a. a. akademikas Eduardas Vilkas, sakė: kur mes nuogi į dilgėles puolam – susiskaičiuokim, veikime racionaliai, po truputį. Bet po daugelio metų jis pats prisipažino klydęs. Tai asocijuojasi su dabartiniu momentu energetikoje: nesakau, kad nereikia skaičiuoti, bet yra ir nepriklausomybė, laisvė spręsti ir atsispirti įtakoms, o tai didelė pinigais neįvertinama vertybė. Tai kartais užmirštama.
VEIDAS: Vadovaudamas VKEKK garsėjote kaip didelis kovotojas su energetikų savivale bandant didinti elektros kainas. Ar taip pat elgiatės atsidūręs kitoje barikadų pusėje?
V.P.: Nors dabar esu prižiūrimasis, tebemanau, kad stiprų, verslą gerai suprantantį, didelius įgaliojimus turintį reguliatorių turėti apsimoka. Europoje, Šiaurės Amerikoje tai labai galingos nepriklausomos ir gerai finansuojamos institucijos.
O kainų mažinimo laimėjimų yra ir dirbant šioje „barikadų“ pusėje: vidutinis elektros perdavimo tarifas Europoje 2008–2011 m. padidėjo 37 proc., o Lietuvoje sumažėjo 30 proc., iki 2,32 ct/kWh (perdavimas sudaro 5 proc. bendro elektros kainos tarifo). Tai pasiekta ir dėl visos elektros sistemos, ir dėl konkrečiai „Litgrid“ vidinių pertvarkų, veiklos efektyvinimo, taupymo per viešuosiuos pirkimuos, kai kurių kainą sumažinant ir perpus. Elektros kainą mažino ir nuo pernai sausio veikianti pirmoji Baltijos šalyse Lietuvos elektros birža „Baltpool“.
VEIDAS: Tačiau naujus elektros ūkio darinius oponentai vadino „neoLeo“. Ar ir dabar manote, kad vertėjo išardyti „Leo LT“, kurio“ stebėtojų tarybos pirmininkas buvote?
V.P.: Atominė elektrinė – daugiamilijardinis, didžiausias mūsų šalies projektas per pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų ir dar kažkiek ateinančių. Tai tikrai nacionalinis projektas, nes šalis turės įdėti labai daug lėšų ir prisiimti labai daug rizikų, tai kur kas plačiau nei tik verslo sprendimai, todėl tokį projektą turi vykdyti įmonė, kuria visuomenė pasitiki. Tokio pasitikėjimo „Leo LT“ neturėjo. Apskritai manau, kad energetikos srityje valstybė turi labai gerai pagalvoti, ar privatizuoti esminę struktūrą, magistralinius, perdavimo tinklus. Absoliuti dauguma šalių jų neprivatizuoja. Ar tikiu, kad nauja AE bus pastatyta dabar įvardytais terminais – 2020 m.? Taip, nes ji mums reikalinga. Daugelis ekspertų mato mūsų regioną kaip energetiškai deficitinį.
VEIDAS: Kokius elektros energetikos pokyčius prognozuojate per artimiausius kelis dešimtmečius?
V.P.: Visi planai iki 2020–2030 m. sukasi apie klimato kaitos pavojų. Didelė dalis ekspertų siūlo daugelį savo energetinių poreikių tenkinti naudojant elektrą: turi būti daugiau elektromobilių, didelė dalis šildymo – elektra, nes pirminę energiją panaudojant koncentruotai elektrinėse tai daroma racionaliausiai ir mažiausiai išskiriant CO2, kitų teršalų. Prognozuojama, kad 2050 m. didžioji dalis elektros bus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, nemaža dalis – ir iš branduolinių jėgainių. Iš čia kyla labai daug klausimų: kiek gamtovaizdyje matysime vėjo malūnų, kiek dar reikės elektros perdavimo trasų. Europoje ateinantis dešimtmetis – didžiųjų infrastruktūros projektų laikas, skaičiuojama, kad į juos bus investuota dvigubai daugiau nei praėjusį dešimtmetį.
Sklando nuojautos, kad elektros sektoriuje turi įvykti kažkoks esminis persilaužimas, kol kas sunku prognozuoti koks. Juk dabar elektros energetikos verslo modelis labai panašus kaip prieš šimtą ir daugiau metų, o, pavyzdžiui, telekomunikacijos buvo panašaus verslo modelio – turėjome laidinius telefonus, bet staiga viskas apsivertė. Vizionieriai žada perversmą ir elektros srityje.

Nesakau, kad nereikia skaičiuoti, bet yra ir nepriklausomybė, laisvė spręsti ir atsispirti įtakoms, o tai didelė pinigais neįvertinama vertybė.