Vienas geriausių pasaulio smuikininkų Pierre‘as Amoyalis labai apsidžiaugė galimybe koncertuoti Lietuvoje. Čia kadaise gimė jo dėstytojas, smuiko legenda Jasha Heifetzas, daugybę kartų pasakojęs apie savo vaikystę Vilniuje. Pamatyti jo namus Maironio gatvėje buvo ilgametė 62 metų visame pasaulyje žinomo P. Amoyalio svajonė. Balandžio 27 d. P. Amoyalis ir pianistas Jean-Marcas Luisada (Prancūzija) koncertuos Nacionalinėje filharmonijoje.

Teko girdėti, kad sutikote atvykti į Vilnių tik gavęs pažadą, kad aplankysite savo dėstytojo, Vilniuje gimusio smuikininko Jashos Heifetzo namus. Ar tai tiesa?

J. Heifetzas yra laikomas geriausiu visų laikų pasaulio smuikininku, gretinamas su Niccolò Paganini, tačiau man jis – ir mokytojas, kone tėvas, kurio patarimai nulėmė visus didžiuosius mano gyvenimo sprendimus. Todėl koncertai jo gimtajame Vilniuje man iš tiesų labai svarbūs. Kai pirmą kartą lankiausi Vilniuje 2001-aisiais, buvo labai šalta, daug sniego, ir su maestro Sauliumi Sondeckiu tik pravažiavome J. Heifetzo namus. Tikiuosi, kad dabar galėsiu juos aplankyti.

Ar J. Heifetzas, jau būdamas garsus smuikininkas ir gyvendamas JAV, prisimindavo Vilnių?

J. Heifetzas buvo labai arti savo šaknų. Jis buvo itin žingeidus žmogus, kalbėjo keletu kalbų ir domėjosi daugybe dalykų, tačiau niekada nepamiršo, iš kur yra kilęs. J. Heifetzo gyvenimo būdą galima pavadinti lietuvišku, vilnietišku. Tai tik pavyzdys, tačiau jis niekada nevalgė amerikietiško maisto – tik rusiškus patiekalus. Jo namuose dažnai viešėdavo rusai, o Lietuva buvo dažna pokalbių tema. J. Heifetzas pasakodavo apie savo vaikystę, tėvus, Vilnių. Jo pasakojimų dėka ir man Vilnius atrodo artimas.

Galbūt kuris nors tų pasakojimų itin įsiminė?

Kai J. Heifetzas buvo septynerių, Vilniuje lankėsi žymus Sankt Peterburgo pedagogas, daugelį smuikininkų išugdęs Leopoldas Aueris. Jis išgirdo gabų berniuką ir pakvietė jį studijuoti Sankt Peterburge. Talentingojo Jashos tėvai nusprendė sūnaus karjerai aukoti viską: jie paliko darbus, pardavė turtą ir namus Vilniuje bei galiausiai su sūnumi atsikraustė į Sankt Peterburgą. Tačiau L. Aueris, išvydęs vaiką savo klasėje, jo neatpažino. Garsusis dėstytojas neprisiminė, kaip kvietė berniuką studijuoti Sankt Peterburge. Galima tai suprasti – juk jis sutikdavo daugybę gabių vaikų. Žinoma, išgirdęs J. Heifetzą griežiant, dėstytojas kaipmat pastebėjo jo didžiulį talentą ir Heifetzai liko Sankt Peterburge.

Mano manymu, J. Heifetzui ši nuoskauda liko visą gyvenimą. Mažasis J. Heifetzas visada siekė už tai atsiteisti ir tapti geriausiu pasaulio smuikininku. Manau, jo asmenybė, charakteris, arogancija, kurią žmonės vėliau pastebėdavo, yra pirmiausia sąlygoti to vaikystėje patirto šoko.

Ar prisimenate savo pirmąjį susitikimą su tuomet visame pasaulyje garsiausiu smuikininku J. Heifetzu?

J. Heifetzas garsėjo sunkiu būdu ir buvo laikotarpis, kai JAV nebeatsirasdavo smuikininkų, kurie drįstų mėginti tapti jo mokiniais. Tada Pietų Kalifornijos universitetas Los Andžele nusprendė rengti perklausas visame pasaulyje, kad J. Heifetzas galėtų susirasti studentų. Aš Paryžiaus konservatoriją baigiau būdamas dvylikos, o po kelerių metų susitariau vykti studijuoti į Maskvą, pas kitą didį smuikininką, Davidą Oistrachą. Tačiau kai vyko J. Heifetzo organizuota perklausa Prancūzijoje, buvau į ją pakviestas.

Perklausa buvo tokia sunki ir J. Heifetzas mane taip sukritikavo, jog buvau įsitikinęs, kad daugiau nebesusitiksime. Jis privertė groti pačias sudėtingiausias gamas, kokios tik įmanomos atlikti smuiku. Kai pasiūliau pagriežti vieną iš 24 Paganini kaprisų, jis atsakė, kad mano paruoštasis jo nedomina, tačiau jis pageidautų išgirsti kitą, kurio buvau negrojęs keletą mėnesių. Kai atėjo laikas griežti koncertą, sakiau, kad galėčiau pagriežti vieną dalį, o jis tuojau pat užprieštaravo, mat norėjo girdėti visai kitą. Tai tęsėsi dvi valandas. Per jas negavau pagriežti nieko, ką buvau pasiruošęs.

J. Heifetzui buvo įdomu išmėginti mano psichologines, technines ribas. Dabar suprantu, kad jis buvo visiškai teisus, tačiau tada, grįžęs namo, mamai pasakiau, kad nenoriu daugiau nieko girdėti apie šį nesukalbamą ir kandų žmogų. Po poros savaičių sulaukiau telegramos, kurioje buvo rašoma, kad esu laukiamas Los Andžele. Paskambinau į Maskvą D. Oistrachui – juk taip ilgai laukiau, kad galėčiau Maskvoje studijuoti būtent pas jį. D. Oistrachas atsakė: „Jei dabar, būdamas 52-ejų, galėčiau vykti ir mokytis pas J. Heifetzą, aš išvykčiau dar šiandien. Pamiršk Maskvą“. Aš paklausiau. Po kelerių metų teko vakarieniauti JAV drauge su J. Heifetzu ir D. Oistrachu. Tai buvo tikrai ypatingas momentas.

Įvairiuose prisiminimuose apie J. Heifetzą minima, kad tai buvo itin sunkaus būdo žmogus, kuris savo sudėtingo charakterio neslėpė – priešingai, jį demonstravo ir tuo mėgavosi.

Aš taip pat tai patyriau, tačiau tai interpretuočiau kiek kitaip. Tiek J. Heifetzas, tiek dirigentas H. von Karajanas iš tiesų garsėjo arogancija bei sunku būdu. Tačiau pirmiausia tai buvo labai drovūs žmonės. Savo talento ir pasiekimų dėka tapę įtakingais, jie atsidūrė aplinkybėse, kai galėjo demonstruoti aroganciją, tačiau tai visų pirma buvo bandymas paslėpti savo drovumą. Daugelis galbūt nustebtų sužinoję, kokie nedrąsūs šie žmonės buvo. Jei pavyksta jų drovumo sukurtas sienas sugriauti, jie yra pačios šilčiausios, jautriausios ir nuostabiausios asmenybės.

Tiesa, užsitarnauti pasitikėjimą buvo sunku. J. Heifetzas sakydavo: „Esi kaltas, kol neįrodyta priešingai“. Taip jis traktavo absoliučiai visus žmones ir sunkiai keisdavo savo nuomonę. Muzikoje jis galėjo išskaityti daug daugiau nei žodžiuose. Galima gražiai kalbėti, tačiau galvoti ką kita, galima cituoti kažkur perskaitytas ar girdėtas mintis. Laimei, muzikoje pasislėpti negalima. Po dvejų metų studijų man pavyko pagriežti taip, jog aš įrodžiau, kad esu „nekaltas“. Labai džiaugiuosi, kad mano bendravimas su J. Heifetzu tęsėsi net aštuoniolika metų.

Jūs kalbate apie lūžį. Ar tai buvo konkretus įvykis?

Taip. Tai buvo diena, kai aš, studentas, J. Heifetzui pagriežiau J. S. Bacho Chacconą – vieną žymiausių, tačiau taip pat ir vieną sudėtingiausių smuiko repertuaro kūrinių. Labai jaudinausi, nes jaučiau, kad jei man pavyks, galbūt jo požiūris į mane pasikeis. Kai baigiau groti ir jaučiausi atidavęs viską, ką turėjau širdyje, mintyse ir pirštuose, jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Esu girdėjęs ir blogiau“. Parbėgau namo, įsikniaubiau į pagalvę ir praverkiau dvidešimt minučių, nes tai galų gale buvo pirmasis komplimentas, kurį jis man pasakė.

Komplimentais J. Heifetzas nesisvaidė…

…niekada. Jis taip pat negalėjo pakęsti, kai kiti jam sakydavo komplimentus. Kas vakarą grieždamas jis tarsi mesdavo iššūkį sau. Pagyrimais jis niekada netikėjo, kaip, beje, ir kritika. J. Heifetzas sakydavo: „Šioje profesijoje nuolat esi tarp šlovės ir pražūties, ir nei viena jų neturi tavęs veikti“. Tačiau svarbiausias jo patarimas buvo: „Nesvarbu, kiek laiko užtruks, kol pavyks pasiekti aukštumą. Svarbu, kiek laiko toje aukštumoje išsilaikysi“. Man šiandien 62-eji. Koncertuoju visame pasaulyje. Tikiuosi, kad kas kartą groju vis geriau. Manau, aš savo pažadą mokytojui ištesėjau.

Kiek jums tai kainavo?

O kaina buvo aukšta! Pamokos J. Heifetzo klasėje buvo tarsi nuolatinis konkursas. Kitaip nei studentai, kurie mokėsi įprastose konservatorijose ir metų pabaigoje laikydavo egzaminą, mes, J. Heifetzo mokiniai, žinojome, kad kiekviena pamoka gali būti paskutinė. Po pamokos jis paprašydavo mus išeiti iš kambario ir laukti, o pats pasižymėdavo kažką savo nedidelėje užrašų knygelėje. Po penkiolikos minučių atidarydavo duris ir sakydavo: „Paul, Pierre, Jannete – lauksiu jūsų kitą penktadienį“. Tačiau visiems, kurių vardų nepaminėdavo, tai reiškė, kad jie ateiti niekada nebegalės. Visus penkerius metus ši procedūra kartojosi kiekvieną antradienį ir penktadienį. Galima sakyti, kad man tekdavo laimėti tarptautinį konkursą du kartus per savaitę.

„Groji nuostabiai, tačiau aš nieko nepajutau“ – viena J. Heifetzo dažnai kartotų frazių savo mokiniams. Atlikėjas turi nuolat perteikti kito žmogaus, kompozitoriaus, sukurtą tekstą ir daryti tai labai įtaigiai. Ar įmanoma to išmokti?

Yra daug puikių atlikėjų, kurie labai gerbia kompozitoriaus tekstą, kruopščiai atlieka kiekvieną smulkmeną, bet jų koncertai sterilūs tarsi ligoninė, neįtaigūs, neatkuriantys žmogiškų jausmų. Yra ir kita kategorija – tai stiprios asmenybės, fantastiški scenos žmonės, prikaustantys dėmesį, tačiau dažnai jie net nepastebi, kad vietoje J. S. Bacho, jie groja jau savo muziką, kuri turi tik tolimą sąsają su kompozitoriaus mintim. Jie nemoka pripažinti kompozitoriaus pranašumo, nori nuolat likti pirmame plane. Šiuo atveju J. Heifetzas buvo nepakartojamas: jis niekada nėra bent menkiausiai nukrypęs nuo teksto. Tai galima pavadinti net nuolankumu. Antra vertus, jo stipri asmenybė girdėdavosi kiekviename jo išgautame garse. Šiandien aš dėstau ir reikalauju to paties iš savo studentų.

Prieš daugelį metų Jūs tapote jauniausiu Paryžiaus konservatorijos profesoriumi ir dėstote nuolat, iki pat šiandien. Kai kurie atlikėjai bodisi dėstytojo darbu, teigdami, kad tai trukdo jų pačių koncertams. Ką manote Jūs?

Manau, kad esu skolingas savo dėstytojui už gautas žinias, tad tiesiog privalėjau jas perduoti. Kai po studijų, būdamas 23-ejų, grįžau į Prancūziją, buvau sutiktas labai šiltai, gavau daug koncertų, kontraktų įrašams. Tuo pat metu jaučiau, kad jei nuspręsčiau palaukti dešimt-dvidešimt metų ir dėstyti tik vėliau, dalis iš J. Heifetzo gautų žinių būtų prarastos. Man tai tarsi moralinė skola – tiek J. Heifetzui, tiek apskritai pasauliui. Man atrodė, kad išsaugoti ir perduoti jo žinias yra ypatingai svarbu. Dėstau iki pat dabar, taip pat subūriau jaunimo orkestrą Lausannoje bei aktyviai koncertuoju solo. Manau, visos šios veiklos papildo viena kitą. Esu labai užimtas, bet ir labai laimingas.

Ar jaunoji solistų karta skiriasi nuo Jūsų bendraamžių?

Manau, globalizacija, galimybė greitai keistis informacija prie muzikos kokybės augimo tikrai prisideda. Neigiama pusė yra ta, kad visų grojimas supanašėja. Tačiau didieji menininkai į šiuos spąstus nepatenka. Mados, visuomenės pokyčiai labiau paveikia mases ir vidutinybes. Vertinant jaunimą apskritai, galima pasakyti, kad dabartiniai studentai ruošiasi atsainiau, yra mažiau motyvuoti. Tačiau tikrai labai talentingi žmonės visada turėjo kažką bendro – nuo Mozarto iki Schönbergo. Atsidūręs prieš itin gabų žmogų niekada nepasakysi, kad jis būtų paveiktas kažkokių neigiamų įtakų. Tačiau patys talentingiausi visuomet yra auksiniai ir šio aukso laikas neveikia.

Nepakeliamai griežti metodai, kuriuos taikė J. Heifetzas, šiandieniniams studentams, ko gero, sunkiai įsivaizduojami?

Savo darbo metodus turėjau pritaikyti prie to, kas priimtina šiandien, nors visur, kur dėsčiau, turėjau daug laisvės. Netiesa, kad studentai nemėgsta griežtų dėstytojų. Studentams reikia disciplinos, reikia jausti, kad jų pasiekimai ir progresas kažkam tikrai rūpi.

Pasaulis vis dar prisimena istoriją apie Jūsų vertingąjį smuiką, meistro A.Stradivarijaus 1717 m. pagamintą Kochanski, kuris buvo pavogtas, o vėliau vėl surastas. Ar prisimenate tą dieną?

Mano istorija tokia žinoma, kad iki šių dienų kasdien sulaukiu laiškų iš viso pasaulio: žmonės klausia, ką daryti, nes jų brangūs instrumentai taip pat buvo pavogti.

Tai nutiko 1989-aisiais, kai bededant smuiką į automobilį ir sekundei žengus žingsnį atgal pribėgo vagis ir smuiką pagrobė. Paaiškėjo, jog jį pavogęs nusikaltėlis buvo susijęs su narkotikais prekiaujančia gauja. Po kelių mėnesių jis buvo nužudytas, tačiau smuikas jau buvo perduotas į vieno antikvarinėmis vertybėmis prekiaujančio asmens rankas. Jis tikėjosi smuiką brangiai parduoti, bet niekas nepirko tokio ypatingo, garsios vagystės istorija apipinto instrumento. Galiausiai, po ilgų derybų, kurias vedė specialūs teisininkai, pavyko smuiką atgauti.

Tiesą sakant, aš visą tą laiką tikėjau, kad smuikas galiausiai grįš. Juokauju, kad esu „vedęs“ savo instrumentą. Neįsivaizdavau, kad mano ir smuiko gyvenimai būtų galėję išsiskirti. Jį įsigijau grįžęs po studijų JAV. Anksčiau smuikas priklausė Rusijos carui, vėliau – vienam anglų kolekcininkui. Maniau, kad puikus smuikininkas, kokiu siekiau būti, privalo turėti puikų smuiką ir, nepaisydamas užsikrautų finansinių sunkumų, pasiryžau įsigyti tikrai nuostabų instrumentą. Dabar su savo smuiku nesiskiriu niekada. Praėjusią savaitę koncertavau Kolumbijoje, Bogotoje. Ten mane dieną ir naktį lydėjo ginkluotas apsauginis. Šių smuikų vertė nuolat auga ir tad didėja ir rizika juos prarasti.

Prieš dešimt metų Vilniuje koncertavote ir grojote solo su orkestru. Šį sykį atvykstate su pianistu J.-M. Luisada ir atliksite kamerinę programą. Kuris formatas jums mielesnis?

Stovint prieš orkestrą demonstruojamas virtuoziškumas, tuo tarpu kameriniame koncerte tikrai atsiskleidžia atlikėjo asmenybė, užsimezga žmogiškas ryšys. Juk kameriniame koncerte atlikėjo ir klausytojo susitikimas tęsiasi ilgiau nei valandą, kai tuo tarpu solo koncertas su simfoniniu koncertu – apie dvidešimt minučių. Manau, po kamerinio koncerto galima teigti, jog pavyko suprasti, koks žmogus prieš tave stovi. Simfoniniai koncertai yra paviršutiniškesni.

Koncerto programoje vieni žinomiausių smuiko repertuaro kūrinių. Tikriausiai, juos esate griežęs scenoje mažiausiai tūkstantį kartų?

Man jie visada tarsi nauji, visada randu iššūkių. Kaip pavyksta tai padaryti grojant tą patį kūrinį daugybę metų? Tiesiog reikia tą kūrinį tikrai mėgti. Jei po dešimties koncertų suvokiu, kad tam tikrame kūrinyje nebesugebu rasti nieko naujo, nusprendžiu tiesiog jo nebegriežti. Jei matau, kad vis dar yra, kur augti, ką tobulinti ir keisti – lieku su juo ilgam. Taip tikrai didingi kūriniai lieka repertuare daugybę metų. Aš labai laukiu progos juos atlikti ir Vilniuje.

Kalbino Milda Celiešiūtė