Lietuvos ekonomika šiemet jau turėtų pasiekti prieškrizinį 2008 m. lygį, tačiau ekonominės struktūros atsitiesimas nėra vienalytis: asimetriją, deja, matome darbo rinkoje, kuri ir turėtų būti vienas esminių ekonomikos kokybės matų.

Čia vis dar žioji didesnis, negu norėtųsi, atotrūkis, nepaisant teigiamų BVP pokyčių per pastaruosius ketverius metus. Iš dalies tokią būklę lemia ir prasta ekonomikos būklė Vakaruose. Šalimais esančioje euro zonoje darbo rinka atrodo prastai: čia nedarbas siekia 12 proc. – tai tik 0,1 proc. punkto mažiau nei rekordas, o nedarbo mažėjimo iš esmės nematyti jau nuo 2011-ųjų vidurio.
Nedarbo lygis 2008 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 7,8 proc., o 2013 m. IV ketv. duomenimis, jis siekia 11,4 proc. ir yra atsitraukęs nuo blogiausios savo reikšmės, siekusios 18,2 proc. 2010-ųjų pradžioje. Taigi pokyčiai darbo rinkoje yra palankūs, tačiau nepaisant ekonominio atsigavimo jie ne visai tuo pačiu mastu žengia su visu ūkiu. Panagrinėję dirbančiųjų statistiką atidžiau matome, kad per pastaruosius keletą ekonomikos augimo metų ne tik mažėjo bedarbių, bet traukėsi ir darbo jėga. 2010–2013 m. emigracija buvo itin intensyvi, iš šalies išvyko daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, tai negalėjo neatsiliepti ir darbo rinkai. Laimei, bedarbių mažėjo greičiau, todėl traukėsi ir nedarbo lygio rodiklio reikšmė.
Per pastaruosius penkerius metus kardinaliai pasikeitė ir pati bedarbių sudėtis. 2008 m. pabaigoje asmenų, neturinčių darbo šešis mėnesius ir ilgiau, dalis siekė 41 proc., o šiuo metu jų yra 63 proc., palyginti su visais bedarbiais. Taigi dominuoja ilgalaikiai bedarbiai. Per 2013-ųjų tris ketvirčius bedarbių Lietuvoje sumažėjo 26 tūkst., iš jų 29 tūkst. sumažėjo ilgalaikių bedarbių, o trumpalaikių padaugėjo 3 tūkst. Trumpalaikių bedarbių skaičius pastaraisiais metais laikosi gana stabilus, o tai verčia susimąstyti, ar ilgalaikio nedarbo mažėjimas nevyksta dėl to, kad tiesiog dalis asmenų apskritai pasitraukė iš darbo rinkos. O būtent dėl ilgalaikių bedarbių mažėjimo traukiasi visas nedarbo lygio rodiklis.
Darbo rinka yra vienas inertiškiausių ekonomikos elementų, čia pokyčiai įvyksta paskutiniai. Darbuotojai paprastai atleidžiami, kai nėra kito būdo mažinti sąnaudas. Sprendimas samdyti naujus taip pat priimamas tada, kai įsitikinama, kad padėties gerėjimas rinkoje nėra trumpalaikis ir gamybos pajėgumus galima padidinti tik su daugiau darbuotojų. Kol kas ekonomikos augimo būta nepakankamo dideliam naujų darbo vietų kūrimui – laisvų darbo vietų Lietuvos įmonėse randasi negausiai. Per pirmus tris praėjusių metų ketvirčius laisvų darbo vietų suskaičiuota beveik tiek pat, kiek per tą patį laikotarpį 2012 m., t.y. apie 32 tūkst., o geriausiu ekonomikai metu jis buvo pustrečio karto didesnis.
Kol kas sunku tikėtis, kad nedarbo lygis lengvai sugrįžtų prie ankstesnių žemumų. Visų pirma ekonomikos augimo tempas nėra pakankamai didelis – jo užtenka esamai būklei palaikyti, tačiau esminiams pokyčiams reikia išsamesnio ūkio augimo. Iki krizės Lietuvos ekonomika veikė perkaitimo sąlygomis ir situacija gal netgi buvo šiek tiek iškreipta priešinga linkme. Kita vertus, per krizę įmonės buvo priverstos suefektyvinti savo veiklą ir valdyti sąnaudas. Tas pats veiklos optimizavimas greičiausiai sulaiko ir nuo didesnio darbo jėgos poreikio šiuo metu. Tiesą sakant, gal ir nevertėtų tikėtis, kad nedarbo lygis sugrįš iki prieš krizę matytų žemumų, kai vienu metu nesiekė nė 3 proc., nes tokia būklė taip pat rodo esant ekonominės struktūros nesubalansuotumą.
Į prieškrizinį lygį dar negrįžo ir darbo užmokestis. Vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius 2013 metų III ketv. Lietuvoje buvo 1784 litai. Didžiausias vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje statistikų registruotas 2008 metų III ketv. – 1773 litai. Taigi atrodytų, kad prieškrizinis lygis peržengtas. Šiandien nominalios vidutinės pajamos „į rankas“ yra padidėjusios 0,6 proc. Tačiau jei atsižvelgsime į infliaciją, matysime, kad realiai kalbame apie maždaug 1520 litų darbo užmokestį, arba apie 15 proc. mažesnes realias vidutines dirbančiųjų pajamas “į rankas”, palyginti su geriausiu laikotarpiu iki krizės. Ekonomikoje vis dar jaučiamas vidinės devalvacijos poveikis, ir šiandien vidutinio iš darbo pajamų gyvenančio asmens pajamos nėra tokios pat kaip prieš penketą metų.
Minimalaus darbo užmokesčio padidinimas iki 1000 litų praėjusiais metais padėjo kilstelėti vidutinį darbo užmokestį šiais metais. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad tik minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) didinimu pavyktų išspręsti šalies dirbančiųjų pajamų didėjimo problemą. Vidutinis darbo užmokestis šalyje pastaruosius keletą metų didėjo kukliai ir žymiau pradėjo kilti tik praėjusiais metais. Tad MMA šuolis, apie kurį buvo neseniai kalbama – 1509 litai nuo 2015 m., atrodo neadekvatus bendriems pokyčiams rinkoje, nes būtų neproporcingas visos darbo rinkos pokyčiams. Per 2013 m. pirmus tris ketvirčius vidutinis darbo užmokestis padidėjo tik 3 proc., o minimalų siūloma didinti daugiau nei 50 proc.
Taigi žvelgiant į bendrą darbo rinkos situaciją atrodo, kad ir Lietuvos ekonomikai atsigaunant kalbame apie nemažą „ligų maišelį“: tai paskui BVP atsitiesimą nespėjantis užimtumas, trumpalaikis nedarbas, kuris mažėja gerokai vangiau nei ilgalaikis, galimas ilgalaikių bedarbių traukimasis iš darbo rinkos, emigracija, menkesnis nei prieš krizę realusis darbo užmokestis, neįspūdingas laisvų darbo vietų skaičiaus gausėjimas ir t.t.
Ikikrizinių lygių greičiausiai tikėtis neverta, bet, nepaisant netenkinančių simptomų, „ligonio“ būklė vis dėlto yra linkusi gerėti, o prognozės pranašauja pokyčius teigiama linkme. Lietuvos ekonomikai reikia spartesnio augimo, ir jei pasaulio ekonomistų prognozės išsipildys ir Vakarų Europoje prasidės taip laukiamas pagyvėjimas, tai ir mūsų BVP turėtų stiebtis ne taip santūriai. Tada ir darbo rinka taps dinamiškesnė.
Tačiau šiemet pokyčiai dar bus atsargūs, o nedarbo lygis gali sumažėti dar keletu procentinių punktų, iki 9 proc. Integracija į euro zoną, kuri kol kas atrodo labai reali, taip pat turėtų sukelti teigiamų padarinių darbo rinkoje.

Šiandien vidutinės dirbančiųjų pajamos, atskaičius mokesčius, realiai yra apie 15 proc. mažesnės nei geriausiu laikotarpiu iki krizės.