VŽ

Nors visuomenė priprato prie nemokamos informacijos interneto portaluose, dienraščio “Verslo žinios” vyr. redaktorius Rolandas Barysas įsitikinęs, kad jos apmokestinimas ilgainiui yra neišvengiamas. Būdų, kaip paskatinti vartotojus vėl mokėti už informaciją, ieškojimas žiniasklaidai taps vienu svarbiausių ateinančio dešimtmečio uždavinių.

Pirmuosius žingsnius šia linkme jau žengia “Verslo žinios” – šis dienraštis pretenduoja tapti vienu pirmųjų, apmokestinsiančių dalį portalo www.vz.lt turinio. Taigi pokalbis su R.Barysu.

VEIDAS: Kone visa spauda, dauguma naujienų portalų susiduria su nuostoliais. Kada žiniasklaida išbris iš finansinės duobės?

R.B.: Visa žiniasklaida yra patekusi į labai nedėkingą padėtį: tai lėmė ir bendri pokyčiai rinkoje, ir prasidėjusi pasaulinė krizė, ir Vyriausybės, kuri, kaip susidaro įspūdis, nusprendė tiesiog pribaigti žiniasklaidą, kad būtų mažiau rūpesčių ateityje, veiksmai.

Vis dėlto pokyčiai žiniasklaidos rinkoje bręsta jau ne pirmus metus – problemos ėmė kauptis nuo pirmojo interneto bumo 1999–2000 m., kai redaktoriai, leidėjai ir žurnalistai patikėjo technologijų kūrėjų vilionėmis, kad atidavę nemokamai savo turinį jie sulauks didesnių lankytojų srautų, o sykiu – ir didesnių reklamos pajamų. Tačiau įvyko visiškai priešingai: paaiškėjo, kad šis modelis neveikia, – pajamos iš reklamos internete net nepriartėjo prie spausdintinės žiniasklaidos pajamų.

Taip per dešimtmetį mes išsiugdėme vartotoją, kuriam įkalta į galvą, kad visa informacija turi būti nemokama. Ši problema sunkiai išsprendžiama – deja, nematau didesnių pokyčių šioje srityje. Tiesa, yra sukurta naujų prietaisų, tokių kaip planšetiniai kompiuteriai, į kuriuos dedamos viltys, kad jie gali tapti tarpiniu variantu tarp klasikinės ir internetinės žiniasklaidos. Kol kas ieškoma sprendimų. Manau, krypties paieška žiniasklaidos rinkoje vyks dar ne vienus metus. Nes iš tikrųjų šiandien niekas nežino, ką daryti, kad vartotojas būtų pasirengęs mokėti už žiniasklaidos turinį, kurį jis gauna viena ar kita forma. Mes savo portalo apmokestinimą planuojame jau dvejus metus, bet iki šiol vis atidėdavome.

VEIDAS: Lietuvoje yra per daug žiniasklaidos priemonių – TV kanalų, naujienų portalų, spaudos leidinių, dauguma jų dirba nuostolingai, tačiau jei pažiūrėtume, kiek jų per šį sunkmetį bankrutavo, rastume vos vieną kitą pavyzdį. Kaip tai paaiškinti?

R.B.: Šis faktas įrodo, kad žiniasklaida nėra vien tik komerciniais principais veikianti verslo sritis. Matyt, žiniasklaida vis dėlto turi savo antrąją pusę, kurią dabar visaip bandoma užmiršti, – kalbu apie misiją visuomenėje. Todėl yra tiek daug interesų ją išlaikyti. Jei mes nuspręsime, kad žiniasklaida yra toks pat komercinis vienetas, kaip koks nors vinių fabrikėlis, tuomet įgysime produktą, kuris žais pagal visai kitus – rinkos, o ne tos misijos, kuri kelia aukštesnį tikslą žiniasklaidai, dėsnius. Kuo tai gresia? Įsigalėjimu geltonosios spaudos, veikiančios būtent pagal rinkos principus: didesnis tiražas – didesnės pajamos, jokios etikos, turinio gylis nesvarbu, svarbiausia – sensacingos antraštės ir daug triukšmo.

Kita vertus, aš irgi manau, kad sunkmečiu rinkoje turi vykti natūrali atranka, – turi išgyventi stipriausi, tie, kurie sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Bet atsitiko taip, kaip dažniausiai ir vyksta Lietuvoje: nemaža dalis žiniasklaidos, kurios kokybė silpna, neatitinkanti etikos standartų, o auditorija menka, išgyveno, nes jos gyvastį palaikė nešvarūs valdžios ir verslo struktūrų pinigai. Tai priežastis, kodėl Lietuvoje išsilaiko daugiau interneto portalų, TV kanalų, spaudos leidinių, nei mūsų rinka tokiomis sąlygomis galėtų turėti.

VEIDAS: Pastaraisiais metais nemažai žiniasklaidos priemonių atsidūrė ne šios srities verslininkų, o turtingų verslo magnatų rankose. Ar šie procesai vyks ir ateityje?

R.B.: Deja, mūsų visuomenė nebežiūri į žiniasklaidą kaip į sarginį šunį. O tai, mano nuomone, pagrindinė žiniasklaidos funkcija. Yra nemažai interesų grupių, kurioms tai paranku, ir jei tokios žaidimo taisyklės išliks – jei Vyriausybė toliau manys, kad žiniasklaidai turi būti taikomi tokie pat mokesčiai, kaip ir alkoholio gamybai, o visuomenei nebus reikalingas sarginis šuo, manau, visa žiniasklaida bus supirkta interesų grupių. O tada turėsime įdomią situaciją, kai tarpusavyje susipyks kelios žiniasklaidos priemonės: tarkime, vienas bankas užsipuls kitą banką.

Turėsime kritišką, bet nekonstruktyvią žiniasklaidą, kurios tikslas bus sumenkinti savo oponentus. Nusilpusi žiniasklaida yra pigus grobis, o blogiausia, kad tai puikus mums nedraugiškų valstybių taikinys. Keli šimtai milijonų litų, ir gali valdyti praktiškai visą Lietuvos viešąją erdvę. Tai labai realios grėsmės, į kurias mūsų politikai, deklaruojantys atsakomybę valstybei, turėtų atkreipti dėmesį.