"Veido" archyvas

Kaip elgtis, kai imi ir atsiduri akligatvyje? Kai kažkas lengva ranka nusprendžia, kad galima apsieiti ir be to, kuo gyvenai, ką daugybę metų kūrei? Kaip atrasti savyje jėgų, kad galėtum ieškoti išeities?

Visa tai teko išgyventi ir legendinės “Tele bim-bam” laidos kūrėjai, vedėjai, kompozitorei, vaikų dainų autorei ir atlikėjai Neringai ir jos vyrui Alfredui Čereškevičiams. Ką tame kelyje jie atrado ir suvokė?

Būti strėlės smaigaliu

Kalbėjomės vėlų vakarą, pasibaigus būsimosios Neringos laidos filmavimui. Nors jie abu visą dieną sukosi darbų sūkuryje, akys spinduliavo ne nuovargį, o džiaugsmą. Kuo jie dabar gyvena? Vos prieš dieną per pūgą važiavo koncertuoti į Kauną. Nuo penktos ryto jau buvo ant kojų… Nors ir sunku sutalpinti visus darbus į greitai skriejančias valandas, bet Neringa vėl šypsosi taip, kaip anksčiau. Tiesa, Alfredas prasitaria, kad kartais norėtųsi nesiversti per galvą, būti mažiau priklausomam nuo kitų ir atsiduoti gyvenimo tėkmei. Jam labai norėtųsi surasti auksinį viduriuką: “Laimingi tie, kurie sugeba gyventi savęs neperspausdami, netarnaudami kažkam, kurie gali jaustis laisvi ir atsiduoti gyvenimui kaip upės tekėjimui. Tas mokėjimas, man atrodo, kad ir yra svarbiausias dalykas”. Jis viliasi, kad kada nors taip ir bus. O kol kas darbas veja darbą. Neringa taip pat ne iš tų, kurios leidžia sau atsikvėpti: “Tele bim-bam mokyklėlė”, koncertai, projektas “Chorų karai” ir netrukus TV3 prasidėsianti laida “Vaikų balsai”… Bet jai, kaip kartą prasitarė, visai patinka turėti idėją ir būti strėlės smaigaliu. Ne tos, kuri saugiai guli dėkle, o kuri visą laiką skrieja į tikslą.

Po tamsios nakties – šviesus rytas

Jis išaušta ne iškart. Neringa neslepia: užgriuvusi krizė daug ką jų gyvenime pakeitė. Buvo metas, kai nežinojo, ko imtis, kai rankos sviro iš bejėgiškumo, o naktimis neįstengdavo sumerkti akių. Kaip gelbėjosi? Stvėrėsi knygų ir skaitė su didžiausiu goduliu, nes jos nors trumpam padėdavo pabėgti iš nerimą  keliančios realybės. Stengėsi nesėdėti rankų sudėjusi – virė, kepė, mezgė… Ir, žinoma, rėmėsi vienas į kitą.

Gal ir ne veltui sakoma, kad likimas kartais niekais paverčia mūsų troškimus ir norus tik tam, kad patikrintų, ar iš tiesų esame stiprūs, kad atsirinktume, kas tikra. “Buvo sunku. Apie tai kalbėjau ir pernai prieš Kalėdas, bet paskui buvo dar sunkiau. Per laidos “Tele bim-bam” 20-mečio jubiliejinį koncertą, kai “Siemens” arena lūžo nuo žiūrovų, neapleido bloga nuojauta, – liūdnokai šypteli ji. – Bet išgyvenome. Per tą laiką daug ką supratome. Mūsų šeima iš tiesų tapo kaip vienas kumštis. Dabar jau galiu pasakyti, kad kai užsidaro vienos durys, reikia ieškoti kitų. Atvėrus jas, žiūrėk, atsiveria dar kitos. O kai ieškai, tai būtinai randi…”

Tegyvuoja “Tele bim-bam šalis”!

Tikriausiai daugeliui jau teko girdėti, kad neseniai Vilniuje, Valakampiuose, duris atvėrė Neringos Čereškevičienės vaikų darželis. Kaip žinoma, visada atsiras, kas pavydžiai mestelės: bepigu to imtis, kai yra iš ko. Tiesą sakant, jeigu būtų paprasta, pasikinkyti šią idėją galėtų ne vienas. Tik kažkodėl tokių neatsiranda, nors vaikų darželių tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose trūksta. O Neringa, daugelį metų nešiojusi savyje šią mintį, pagaliau to ėmėsi, nors, kaip pati pripažįsta, ne pačiu palankiausiu metu.

Vien noro, aišku, neužtenka. Neringai labai pravertė ir  penkiolikos metų patirtis “Tele bim-bam mokyklėlėje”. Rūpesčių nestigo. Teko gerokai paieškoti tinkamų patalpų darželiui. “Bet kai atvažiavome į Valakampius ir pamačiau tą kiemą, iškart supratau, kad radau tai, ko reikia. Pasiklioviau nuojauta. Kai sužinojome kainą, sukirbėjo abejonė. Pagaliau po dviejų mėnesių trukusių derybų pavyko sutarti,” – siekiant tikslo  teko įveikti dar ne vieną kliūtį. Idėjų ji nestokoja ir ateičiai.  “Turime minčių ir apie “Tele bim-bam miestelį”, kuriame būtų ir darželis, ir mokykla, ir dienos centras,” – dalijasi užmojais ji.

Neringos lobis…

Neringai pavyksta daug kas. Nes ji turi didelį lobį. Jame ne tik  talentas, darbštumas ar visus uždeganti jos energija, bet ir bičiuliai, kurie sutiko būti jos idėjos rėmėjais ir pagalbininkais.  Jau nekalbant apie Neringos šeimą ir giminaičius, sutartinai kibusius į darbą. O kai žmonės susivienija, jie gali viską.

Neringa su dėkingumu kalba apie žmones, kurie, užuot abejingai stebėję, kaip jie stengiasi rasti išeitį, pasiūlė savo pagalbą. “Štai interjero dizaineris Virginijus Mickus padėjo mums sukurti patį gražiausią darželį. Jame karaliauja pastelinės spalvos ir nenusaldintas džiaugsmingumas. Nepabijojome ir pilkos. Sakome: ryškiausia mūsų interjero detalė – vaikutis. Visada vengiu piešinių ant sienų, visokių grybų, ežiukų. Kam visa tai, kai už lango – nuostabus Valakampių miškas, tekanti upė su ledonešiu, – tikina N. Čereškevičienė. – O kai reikėjo pasiūti autorinius Virginijaus šviestuvus, užuolaidas – to ėmėsi “Tele bim-bam” mamos”. Pirmieji darželio lankytojai kol kas septyni, bet tai tik pirmosios kregždutės. Netrukus jų bus daugiau. Beje, kad užrašytų į darželį savo mažylį jau skambino ir ne viena būsimoji mama.

Kai rūpesčių ir darbų užtenka visiems

Kaip šis vaikų darželio projektas pakeitė jų šeimos gyvenimą? “Vyresnėlis sūnus Justas neseniai pasakė: “Jis sujungė visą mūsų giminę”. Ir tai – tiesa. Darbo čia atsiranda visiems. Vyro sesuo, penkių vaikų mama, dirba auklyte. Jos vaikai jau beveik suaugę. Trečiajam neseniai sukako aštuoniolika. Mano vyras ėmėsi ūkio dalies vadovo pareigų.

Mano brolio žmona – būsimojo verslo partnerė. Vyro pusbrolis aptvėrė tvorą, – vardija Neringa. – O dukra Kotryna vadovauja šokių pamokėlėms. Ji turi Dievo dovaną: vos pasirodo – visi vaikai jos. Sūnus Justas štai peršasi į sniego valytojus, – net kelias dienas talkino, kai reikėjo surinkti baldus. Kaip ir dera, žinoma, jam parūpo ir atlyginimas. Daug su juo apie tai diskutavome. O čia dar žmogus ir anginą pasigavo, kuri, jo manymu, ne kas kita, o darbo pasekmė”.

Tiesą sakant, pagranduko Rapolo požiūriu, tos darželio idėjos mama galėjo imtis daug anksčiau. Gal tada jį būtų tekę lankyti ir jam. Pirmą kartą jame apsilankęs jis labai apgailestavo, kad neteks pasimėgauti visais šio darželio pranašumais. Pavyduliauti kitiems vaikams tikrai yra ko. Juk į darželį mama ir tėtis vis gabena daugybę žaislų ir knygų.

Leiskime pasidžiaugti vaikyste

Pasak Neringos, vaikų darželyje bus skatinama ne vaikų konkurencija, ne perfekcionistinė kova: “Mane labai stebina, kai tėvai nori, kad jų dvejų metų vaikas jau būtų mokomas rašyti ir kalbėti angliškai, kad jis jau dainuotų ir šoktų. Šią vasarą mane kvietė dalyvauti projekte apie ikimokyklinio amžiaus vaikų konkurencingumo skatinimą. Klausantis ėmė siaubas. Gal visa tai ateina su Europos pinigai, bet patys europiečiai juk to nedaro. Nejau mes esame eksperimentiniai triušiai? Juk svarbu ne konkursai, ne kas pirmas, o kuris ilgiausiai pasidžiaugia tuo, ką daro. Šio darželio programa ir gimė iš pasipriešinimo lenktyniavimui. Manau, užuot lenktyniavus, reikia leisti vaikams būti vaikais, leisti jiems pasidžiaugti vaikyste. O kūryba, muzika ir bestresė aplinka – puiki terpė mažajai asmenybei tobulėti ir pozityviai save vertinti. Visiems mums, matyt, reikia sumažinti greitį”.

Obuolys nuo obels netoli rieda

Paklausta, kaip auklėja savo vaikus, Neringa sako, kad svarbiausia su jais bendrauti. Ji neabejoja, kad daug ką vaikas pasiima iš tėvų elgesio. Patikina, kad iš tiesų obuolys nuo obels netoli rieda. Pasidžiaugia, kad jų vaikai nuoširdūs, atsakingi, suvokiantys dvasines gyvenimo vertybes, nevartoja svaigalų ir nerūko. Jokių auklėjimo paslapčių ji tikina neturinti. Viskas paprasta – jų gyvenimas bėga su vaikais.

Nuobodžiauti šeimoje taip pat netenka. Smagi atrakcija gali būti net ir paprasčiausi sekmadieniais kepami mamos blynai. Neringa juokiasi: tik jos mama ir ji žino, kada į tešlą reikia įdėti šaukštą grietinės… Netrūksta ir koncertų. Beje, juos rengia ne tik mama, jai jau talkina ir vaikai. Per šios vasaros išlydėtuves visi Markučiai, kuriuose jie yra įsikūrę, skambėjo nuo Kotrynos ir Justo bei jų draugų dainų. Beje, dvejus metus iš eilės nuskynusių laurus Respublikiniame moksleivių dainuojamosios poezijos konkurse.

Neringa neslepia, kad jie, kaip ir visi tėvai, turi silpnybių. Pavyzdžiui, dėl vaikų galėtų vaikščioti ir be batų. O kaip malonu pirkti vaikams drabužius! Kaip ir daugelis rūpestingų tėvų, priekaištų sau nestokoja ir Alfredas: “Dažnai apgailestauju, kad negaliu šeimai skirti tiek laiko, kiek norėčiau, nes neretai esu priklausomas nuo užsakovų: negaliu planuoti, – paskambino, ir turiu imtis darbo. Štai sūnus vis prašo su juo nuvažiuoti pažvejoti, bet vis nėra laiko. Gal žvejyba daug kam skamba kaip pramoga, bet iš tiesų tai labai didelis darbas. Juk svarbiausia – bendravimas. Po metų kitų sūnui gal to ir nereikės, bet visa tai bus negrįžtamai prarasta”.

Gyvenimas tęsiasi

Čereškevičiai tikina, kad sunkūs laikai išmokė juos nebijoti pokyčių. Jeigu prieš metus nė pagalvoti negalėjo, kad galėtų leisti sau atsisakyti namo, kuriame šeima įsikūrė prieš trejus metus, tai dabar tai palieka spręsti laikui. Yra apie tai kalbėję ir su vaikais. Jie taip pat nemano, kad tai būtų gyvenimo pabaiga. Gal todėl, kad žino – viskas jų rankose. Ir bus tai, kaip turi būti.