Vienas pirmųjų būsimo premjero darbų bus apsispręsti dėl savo pirmtakų pradėtų strateginių energetikos projektų. Vieno kompetentingiausių Lietuvos ir ES ekspertų šioje srityje prof. dr. Vidmanto Jankausko pirmiausia ir klausiame: jei jis būtų premjeras, koks būtų jo sprendimas dėl Visagino atominės elektrinės projekto?

V.J.: Patariamasis referendumas – taip pat referendumas. Reikia pripažinti, ką žmonės pasakė. Aš būčiau už tai, kad VAE projekto ir visai nebūtų, bet su juo jau susijusios ir tarptautinės organizacijos, ir japonų investuotojai. Tad gal sprendimas galėtų būti toks: sustokime kokiems porai metų, pasitelkime tarptautinius vertintojus ir nesuinteresuotus Lietuvos ekspertus, tegu jie įvertina projektą.
Bankų ekspertai, kurių VAE palankus balsas buvo labiausiai girdimas, suinteresuoti tokiais dideliais projektais, bet paminėkite nors porą autoritetingų ekonomistų, neturinčių asmeninių interesų, kurie nebūtų sakę, kad dar būtina tiksliau suskaičiuoti projekto naudą, o ne tik skelbti politinius šūkius apie energetinę nepriklausomybę. Investiciniame projekte privalo būti įvertintos alternatyvos, tačiau šiuokart atrodė, kad šis projektas kaip Dievo duotas ir mes būtinai jį turime vykdyti.
VEIDAS: Bet ar normali proporcija, kad dabar 80 proc. elektros energijos importuojame? Ar Lietuva gali apsieiti vien su importu ir turimais brangiais generavimo šaltiniais?
V.J.: Jei nauji generavimo šaltiniai pigūs, tai jie reikalingi, bet brangūs – tikrai ne. Dabar Lietuvoje visose elektrinėse turime 4,5 tūkst. megavatų galios, o maksimalus poreikis pačią šalčiausią žiemos dieną nesiekia 2 tūkst. Tad galių  netrūksta, problema – kaina, ir net naujojo Elektrėnų elektrinės bloko gaminamos elektros savikaina didesnė, nei galime importuoti. Bet naujai statomų atominių elektrinių elektros gamybos savikaina bus didesnė nei kūrenamų dujomis ar anglimis.
Taip, dabartinė elektros importo proporcija nenormali, juolab kad beveik viską importuojame iš vieno šaltinio – Rusijos. Kol kas neturime galimybės diversifikuotis, bet 2015 m., kai turėsime jungtį su Švedija, o estai – dar vieną liniją su Suomija, būsime gana tvirtai integruoti į Skandinavijos sistemą.
Gal būtų per daug savanaudiška kalbėti, kad tuomet galėtume niekuo nesirūpinti, nes Lietuvos poreikiai tesudaro 2 proc. Skandinavijos poreikių, tad jai nedidelis skirtumas gaminti 2–3 proc. daugiau. Bet Lietuva turi savo alternatyvų, tarkime, plėtoti vietinius atsinaujinančius išteklius, kas spręstų ir elektros energijos, ir mūsų didžiausio skaudulio – šildymo problemą. Štai spalį priimtoje EK Energijos efektyvumo direktyvoje aiškiai pasakyta, kad didesnė nei 20 megavatų galios jėgainė negali būti statoma vien elektrai gaminti, o turi gaminti ir šilumą. EK tiesiogiai pirštu parodo, kokia kryptimi turime eiti.
VEIDAS: Savi generavimo šaltiniai nekonkurencingi. Tad kodėl išlaikome tokias dideles galias?
V.J.: Dabar viešųjų interesų, vadinamojo VIAP, dedamoji elektros energijos tarife yra 7 ct/kWh ir iš jų tik 1 ct tenka atsinaujinantiems energijos šaltiniams (kitais metais bus 2 ct), o didžioji dalis – elektrinei Elektrėnuose išlaikyti. Jos didelis galingumas susijęs su buvusiu dideliu Ignalinos atominės galingumu. Jei statytume galingą “Hitachi” bloką, vėl reikėtų ir didelės galios rezervo, o jei nestatytume, užtektų 2,5–3 tūkst. megavatų.
VEIDAS: O jei statytume mažesnio galingumo AE?
V.J.: Anksčiau svarstyta, kad blokai turi būti du, bet mažesni. Paklauskit bet kurio energetiko – ar gali būti vienas patikimai dirbantis blokas? Visi pasakys, kad patikimiau du maži (tiesa, du kainuotų brangiau), nes vieną sustabdžius remontui ar jam sustojus avariniu būdu, veiks antrasis, nebus tokio didelio galios deficito ir rezervo poreikio. Dideliam blokui reikalingas didelis rezervas, o “Hitachi” 1350 MW blokui reikėtų ne tik beveik visos Elektrėnų galios (vadinamojo šaltojo rezervo), bet ir didelio momentinio rezervo, kurį galėtų garantuoti tik Rusijos energetinė sistema. Ta prasme sistemoje liekame labiau priklausomi nuo Rusijos, nors tikinama atvirkščiai.
VEIDAS: Labiau priklausomi, nes neturime pigių rezervinių galių? Bet juk turėsime jungtis į žemyninę Europą ir Skandinaviją.
V.J.: Į Europos žemyninę sistemą turime vienintelį išėjimą – per Lenkiją. Pirmoji linija bus 500 megavatų, o projekte numatyta 1 tūkst. Vadinasi, jei norėsime realiai prisijungti prie žemyninės Europos sistemos, turėsime statyti dar nors vieną jungtį, o kad būtų patikima – reikia bent trijų. Su Rusija ir Baltarusija Baltijos šalys sujungtos devyniomis, bet kai šių metų vasarą vieną liniją rusai neįspėję išjungė, iš karto kilo problemų, biržoje gerokai šoktelėjo kainos.
Kitąmet turi būti baigta Europos Komisijos studija dėl Baltijos šalių jungimosi į žemyninės Europos tinklus. Vieni aiškina, kad tada nuo Baltarusijos ir Rusijos galėsime atsijungti, kiti skaičiuoja, kad ant visų linijų reikia statyti perjungiklius, bet tai labai brangu. Dar viena EK darbo grupė prieš keletą metų analizavo, kaip sujungti žemyninės Europos ir Rusijos tinklus į vieną sistemą. Tad techniniu požiūriu kokia prasmė mums atsijungti nuo Rusijos, jei ES ir Rusija svarsto apie bendrą sistemą? Tiesa, svarstymai kol kas atidėti, bet projektas tebėra ES ir Rusijos bendradarbiavimo programoje.
VEIDAS: Tačiau ar šiame žemyninės Europos regione nepristigs elektros generavimo šaltinių, nuo 2016 m. sugriežtinus reikalavimus dėl CO2 ir kitų teršalų išmetimo?
V.J.: Klausimas rimtas: juk jungtumės pirmiausia su Lenkija, o ji labai priklauso nuo to, kokia bus ES klimato kaitos politika, nes Lenkijoje daugiau kaip 90 proc. elektros pagaminama anglimis kūrenamose elektrinėse. Jei Lenkijos sistema pasidarys deficitinė, iš tos pusės galime tikėtis tik eksporto, bet ne importo poreikio.
VEIDAS: O kiek Lietuva įtelpa į nuo 2016 m. įsigaliosiančius ES normatyvus?
V.J.: Elektrinėse vien dujas bus galima kūrenti, bet Vilniaus, Kauno, nemažai kitų elektrinių rezervinis kuras – mazutas, kurio tikrai nebus galima naudoti, o be rezervinio kuro elektrinių darbas negalimas. Nauja Vyriausybė turi atmesti bet kokią politinę priešpriešą ir skatinti biokuro jėgainių projektus. Kol kas pagrindinis trukdis Vilniuje buvo didžiulė konfrontacija tarp šilumos ūkio nuomininko “Dalkia” ir aukščiausios Lietuvos valdžios.
VEIDAS: Ar pagrįstas ligšiolinės Vyriausybės teisinimasis, kad šildymas – ne jos, o savivaldybių kompetencija?
V.J.: Gal buvo padaryta klaida, kad elektrinės atiduotos savivaldybėms, nes jos daug neturtingesnės nei centrinė Lietuvos valdžia. Bet nesuprantu, kodėl ligšiolinė valdžia, kuri skelbėsi esanti dešinioji, pagal požiūrį į verslą elgėsi kaip superkairioji. Privatus verslas energetikos srityje buvo ignoruojamas ir niekinamas, buvo skelbiama, kad išnuomotos šilumos įmonės dirba daug blogiau, ten didžiausios kainos, bet nepaaiškinama kodėl: nes privataus kapitalo įmonėms valdžios institucijos neskyrė ES fondų paramos, kad jos galėtų pereiti prie biokuro.
VEIDAS: Ką dar reikia keisti skatinant atsinaujinančių energijos šaltinių energetikos plėtrą?
V.J.: Atsinaujinančių energijos šaltinių įstatymas priimtas prieš metus, tačiau jis ne tik kad nelabai vykęs, bet ir praktiškai neveikia. Saulės elektrinių energijos kainos iškeltos per daug, tai paskatino perteklinį paraiškų bumą. Vėjo jėgainėse pagamintos elektros supirkimo kainos nėra labai didelės (kainų riba – 28 ct/kWh, pigiau nei termofikacinių ar Elektrėnų elektrinės). Tačiau realios kainos turi būti nustatytos aukcionuose, o jie dar net nevyksta.
VEIDAS: Bet gal Lietuvoje pradėsime savų ir pigių skalūninių dujų gavybą, ir  išsispręs visos mūsų energetinės problemos?
V.J.: Iš tiesų – prieš dešimt metų skalūninių dujų nė nebuvo išgaunama, o dabar jos JAV rinkoje sudaro 20 proc., o dujų kainos keturis kartus mažesnės nei ES. JAV laivais jau atveža į Europą šių pigesnių dujų, ir tai jau keičia situaciją rinkoje. Jų turime ir mes, ir vengrai, slovakai, ukrainiečiai, lenkai. Jei paaiškėtų, kad ir gavybos sąnaudos nėra labai didelės, ir tai telpa į aplinkosaugos reikalavimus, skalūninės dujos pakeistų visas žaidimo taisykles. Bet iki šių dujų išteklių rimto naudojimo dar reikėtų kokio dešimtmečio.
VEIDAS: Taigi kol kas teks bendrauti su “Gazpromu”. Ar Lietuva už dujas moka brangiausiai ES dėl politinių priežasčių?
V.J.: Lietuva aukščiausiu lygiu nesiderėjo su “Gazpromu”, tai, žinoma, blogai. Tačiau Ukrainos premjeras ir prezidentas daug kartų važiavo į Maskvą derėtis, bet moka ne ką mažiau nei Lietuva. Antra vertus, ne viena ES šalis suderėjo geresnes kainų formules, nors taiko tą patį principą – dujų kaina susieta su naftos. Deja, mūsų derybinės pozicijos silpnos, nes neturime jokių alternatyvų, o dar ir “caras” Vladimiras Putinas įsikišo, dekretu uždrausdamas “Gazpromui” derėtis dėl kainų. Vis dėlto dauguma ES ekspertų mano, kad ES su “Gazpromu” kaip nors susitars geruoju. Mūsų bandymas eiti per arbitražus vargu ar ką duos.
O ko labiausiai trūksta – tai regioninio bendradarbiavimo. Dažnai Briuselyje kartojame, kad Baltijos šalys ir Lenkija turi kalbėti vienu balsu. Bet tą užmirštame ir imame vieni statytis suskystintų dujų terminalą.
VEIDAS: Siūlytumėte keisti sprendimą ir dėl šio projekto?
V.J.: Briuselis laikėsi nuomonės, kad trims Baltijos šalims reikia statyti bendrą terminalą su Suomija, nes visos keturios šalys 100 proc. priklauso nuo Rusijos dujų. O regioninių projektų dalis statybos išlaidų apmokama iš ES fondų (pavyzdžiui, Lenkijos terminalo statybai ES skirs daugiau nei milijardą zlotų). Įsivaizduojate, ką prarandame? Tai mūsų žiauri klaida. Argumentai buvo, kad negalime laukti, o su latviais negalime tartis, nes jiems labai didelę įtaką turi “Gazpromas”. Bet Latvijoje yra didžiulė dujų saugykla, todėl latviai ir estai dujų iš Rusijos žiemą neimportuoja – ima iš saugyklos. Dujų terminalas be saugyklos neveikia, o mes dar tik tyrinėjame, ar ją bus galima įrengti Syderiuose. Tačiau kvailiausias dalykas – kad projekte neleista dalyvauti privačiam verslui, “Achemai”.
Galų gale ar terminalas apskritai reikalingas, jei Energetikos strategijoje numatyta, kad šilumininkai pereina prie biokuro, “Achema” gal pati išsispręs dujų poreikio klausimą, o kitiems jų reikia visai nedaug? Planuojama dujų jungtis į Lenkiją būtų realesnis projektas, bet lenkai kelia konkretų klausimą: kam statome terminalą, jei planuojame dujotiekį su Lenkija?
VEIDAS: Apibendrinkime: kokie būtų jūsų prioritetai energetikos srityje, jei būtumėte premjeras?
V.J.: Kalbame, kad reikia dujų atsivežti, elektrinių prisistatyti. Bet gal mes galime daug mažiau vartoti? Pastatų renovacija – pati pirmoji alternatyva. Antra, biokuro plėtra, kogeneracinių elektrinių statyba, kaip skatina ir naujausios EK direktyvos. Turėdami jungtis ir į Rytus, ir į Vakarus, būsime saugūs, o atominės elektrinės ir dujų terminalo turėjimas tampa antraeilis.