Nuvilniję savivaldos tarybų rinkimai paliudijo, kad tampame demokratine šalimi. Neatpūtė nei diktatoriški Rytų kaimynės, nei revoliucija alsuojančios Afrikos vėjai. Šiemet Lietuvos rinkėjai penkiais procentais buvo aktyvesni nei 2007 m. Daugiausiai balsų surinko tradicinės partijos ir ryškūs lyderiai. Tai rodo visuomenės brandą.

Seimui atsisakius rinkimų kampanijos per radiją ir televiziją, nebuvo progos išvysti, kaip diskutuoja savivaldybės tarybos nario kėdės siekiantys žmonės. Nors visi 16 tūkst. kandidatų galimybės pasisakyti nebūtų turėję, susidaryti vaizdą, kuris turi įdomesnę idėją, geriau formuluoja mintį, stebint gyvas diskusijas rinkėjams būtų buvę lengviau, nei apžiūrinėjant retušuotus plakatus ar skaitant rinkimų šūkius.

Nauja tvarka lėmė, kad kandidatai buvo parduodami tarsi katė maiše. Galimybę priminti apie save turėjo įtakingos ir lėšų nestokojančios partijos bei verslininkai arba su pramogų pasauliu susiję žmonės.

Rinkimų kampanijos vakuumas skatino kandidatus ieškoti kitokio rakto į rinkėjų širdis. Svarbu buvo šmėžuoti laikraščiuose, plakatuose, internete. Vieni gyrėsi esą sveiko proto dešinieji, antri žadėjo vesti tiesiai į ateitį, tarsi būtų koks kitas pasirinkimas, treti žadėjo kitoniškumą – “turi būti kitaip”. Tačiau paskaičius jų programas paaiškėjo, kad jos naujos ir gaivios kaip praėjusių metų žibutės.

Bene toliausiai pristatydamas save pažengė viešųjų ryšių techniką įvaldęs Artūras Zuokas. Žinodamas, kad aktyviausia visuomenės dalis žinias renka internete, vienoje svetainių ne tik sekė pasakas apie 6400 Lt 2020-aisiais sieksiančias algas, bet ir paskelbė pasaulyje žinomo britų aktoriaus Jeremy Ironso agitacinį tekstą. Šis užmojis, be abejo, žavi. Gerai neištardamas A.Zuoko pavardės, pasaulio kino garsenybė agitavo už jį todėl, kad, kaip sakė, Vilniuje gerbiami pėstieji, kad užėjus į sostinėje esantį restoraną anksčiau nei meniu jo šunims būdavo atnešami dubenys su vandeniu, kad Vilnius turi puikų senamiestį.

“Nors ir vogė, Vilniui šį tą gero padarė”, – taip dažnai kalbėjo vilniečiai, apsisprendę balsuoti už A.Zuoką. Charizma, energija, įsimenančios, kad ir beprotiškos, idėjos lėmė šio kandidato sėkmę. Gebėjimu bendrauti ir burti aplink žmones jis dažnai lyginamas su Algirdu Brazausku.

Taigi paaiškėjo, kad ne tekstų turinys, o dažnas šmėkščiojimas viešojoje erdvėje ir darbai, nors ne visi sklandžiai atlikti, lėmė, kad daugiausiai balsų Vilniuje laimėjo A.Zuoko koalicija. Kaip sakoma, nugalėtojų niekas neteisia. Turėdamas valdžią, jis galės užlopyti byrėti pradėjusį Gedimino prospektą ir pasirūpinti, kad sostinėje iš tikrųjų būtų gerbiami pėstieji bei globojami keturkojai.

Dar vienas šių rinkimų bruožas – aktyvi ir netgi įžūloka rinkimų kampanija ir plačios kandidatų kišenės. Oficialiai skelbiama, kad partijos rinkimams surinko 10 mln. Lt. Lietuvoje yra 1526 mandatai, tuomet, padalijus suaukotus pinigus, vieno mandato kaina siekia 6553 Lt. Beveik kaip A.Zuoko pasakoje apie vidutinį vilniečio atlyginimą, sieksiantį 6400 Lt.

Apie tautos išmintį byloja ir tai, kad pramogų žvaigždės, jų draugai ir sugyventiniai liko už borto. Tai dar vienas brandžios visuomenės bruožas. Pasisekė tiems visuomenės atpažįstamiems kandidatams, kurie pasirinko ryškų partijos ar judėjimo lyderį. Būtent jis, kaip vėliava, nulėmė sėkmę rinkimuose. Tariamų žvaigždžių nustūmimas į pakraštį reiškia, kad rinkėjai pamažu ima suvokti, kad ne kiekviena virėja, net ir gyvenanti žvaigždės ar turtingo dėdės namuose, gali valdyti savivaldybę. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, čia reikia žinių ir įgūdžių.

Visuomenės brandą rodo ir tai, kad tradicinės partijos turi savo elektoratą. Daugiausiai – 328 mandatus iškovojusios Socialdemokratų partijos lyderis rūstauja dėl prastų rezultatų, tačiau šiemet partija gavo 20 mandatų daugiau nei 2007 m. Tik neįžvalgus lyderis gali nesidžiaugti tokia sėkme.

Ryškus A.Zuoko tipo lyderis pagelbėjo ir Darbo partijai, kuri, palyginti su praėjusiais savivaldos rinkimais, irgi padidinto mandatų skaičių – nuo 111 iki 165. Tačiau kitai partijai, kurios lyderis dėl vietos reitingų lentelėse neturėtų skųstis, – “Tvarkai ir teisingumui” – Fortūna nebuvo tokia palanki: praėjusį kartą jie surinko 181, šiemet tik 155 mandatus. Abi partijos galėjo surinkti daugiau balsų, jeigu jų lyderiai dirbtų Vilniuje, ne Briuselyje.

Baigiant skaičiuoti balsus vėl atgijo politinis turgus. Liberalų ir centro sąjungos, surinkusios 126 mandatus, atstovas Algis Čaplikas pareiškė, kad kai A.Zuokas sugalvos grįžti į partiją, gal partija jį ir priims. Įkvepianti A.Čapliko drąsa ir pasitikėjimas! Jeigu liberalai nebūtų draskęsi tarpusavy, galėjo laimėti pusę merų postų. Ir lėšų rinkimams būtų reikėję mažiau.

Tai, kad tradicinės partijos susirinko įprastus balsus, galima vertinti ir kitaip. Gal tai ženklas, kad už tradicines partijas balsuojantys rinkėjai vengia permainų? Daugiausiai už savo kandidatus balsavo lenkai, Vilniuje iškovoję antrą vietą – 11 mandatų, kurie turėtų suteikti vietą prie derybų stalo dalijantis postus. Ir kas gali žinoti, kas taps naujuoju Vilniaus meru.

“Eurostatas” paskelbė, kad 2009 m. kas šeštas Lietuvos gyventojas neturėjo tualeto ir vonios. Duomenys, stulbinantys dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenę. Neskaičiuojant baseinų ir pramogų centrų, Vilnius turi vienintelę viešąją, paprastiems miestiečiams prieinamą pirtį Savičiaus gatvėje. Tačiau nė viena partija nei judėjimas nepasiūlė rūpintis ne tik dvasine, bet ir fizine žmonių švara. Nuo senų laikų lietuvio sąmonėje pirtis atlieka ritualinį vaidmenį. Be to, politikai taip pat mėgsta pirteles, tik privačias, kuriose tvarko visokius reikalėlius, ir nebūtinai švarius.

Pirtis politikams praverstų kaip nuoširdaus ir nesavanaudiško bendravimo pavyzdys. Sutinku čia lenkių, lietuvių, čigonių. Apie kokią naudą galima galvoti, kai ateini turėdamas vienintelį tikslą – nusiprausti, išsiperti, pailsinti kūną ir sielą. Niekur kitur neteko matyti tokių nuoširdžių ir draugiškų santykių, kaip viešojoje Vilniaus pirtyje. Jokio nacionalinio klausimo! Stebėdamas, kaip viena kitą trina lietuvė ir rusė, lenkė ir čigonė, su kokia meile ir atsidavimu viena kitą vanoja palaimą dalijančios moterys, suvoki darnios visuomenės vaizdą. Štai kur galima mokytis bendravimo ir tarnystės! Juk ir Biblija moko nuolankumo, plaunant kitiems kojas. O kas yra politika? Tai tarnavimo Tautai ir Valstybei pavyzdys.

Sakoma, kad rinkimai prasideda kitą dieną po rinkimų. Ar ne laikas, ponai politikai, į viešąją pirtį?