"Scanpix" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šešiamečiai nuo rugsėjo privalės lankyti priešmokyklinio ugdymo grupes, nors daug kur Europoje tokio amžiaus vaikai jau drąsiai žengia į pirmą ar net antrą klasę. Lietuvoje bent kol kas rūpinamasi, kad priešmokyklinis ugdymas būtų įgyvendintas sėkmingai – taip, kaip patogiau vaikams ir jų tėvams. Žinoma, jei savivaldybės ir ugdymo įstaigos leis jiems prabangą pasirinkti.

Skaičiuojama, kad rugsėjį ugdymo įstaigose šešiamečių padaugės tik 1,8 proc., arba 556 mokinukais, nes dar iki priešmokykliniam ugdymui tampant privalomam šias grupes jau lankė 96 proc. vaikų.

Kodėl reikia šios prievolės? Kad vaikas geriau pasirengtų pradinėms klasėms, kad jam geriau sektųsi ir vėlesniame ugdyme. O artimiausiu metu – tam, kad pirmokų gebėjimai būtų panašūs. Juk dabar neretai vieni jau būna pramokę skaityti ir rašyti, kiti nepažįsta raidžių.

Bet vieni būsimų priešmokyklinukų tėvai nerimauja dėl to, kaip reikės pristatyti vaiką į įstaigą, kiti nuogąstauja, kad jų šešiametis labai išvargs be pietų miego, treti linkę geriau patys namie rengti vaiką mokyklai.

„Mūsų manymu, ugdymas šeimoje negali pakeisti institucinio“, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė ir paaiškina, kad teisės aktai nenumato prieš­mokyklinio ugdymo programos įgyvendinimo namie.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovai tikina, jog savivaldybės ir ugdymo įstaigos turi stengtis kuo lanksčiau reaguoti į tėvų ir vaikų poreikius, kad tik jiems būtų patogiau. Tarkime, ugdymo įstaigą, į kurią leisti šešiametį, tėvai galės pasirinkti laisvai: nuo darželio ir gimnazijos iki higienos pasą turinčių daugiabučio patalpų – visur, kur bus įgyvendinama ši ugdymo programa. Taip pat tėvai turėtų galėti pasirinkti ir trumpiausią galimą dienos ugdymo trukmę, taigi ir kainą. Svarbiausia, kad pasirinkimo laisvę sudarytų savivaldybės ir jų ugdymo įstaigos.

Teoriškai už dyką, praktiškai – mokama

Nuo savivaldybių priklausys ir tai, kiek tėvams kainuos privalomas vaikų ugdymas. Valstybė finansuoja minimalią programą – keturias ugdymo valandas per dieną. Vadinasi, jei vaikas grupėje praleidžia ilgiau, tėvai turi mokėti už jo maitinimą, taip pat savivaldybės nustatytą ugdymo ar vaiko išlaikymo mokestį už dieną ar mėnesį, praleistą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje – darželyje.

„Jei vaikas priešmokyklinėje grupėje bus keturias valandas ir nebus maitinamas, mokėti tikrai nereikės. Bet jei savivaldybė tokios grupės darbą pratęs iki 6, 8, 10 ar net 12 valandų, tada vaikas privalomai turi būti maitinamas ir tėvams reikia už tai sumokėti. Yra savivaldybių, kurios ima mokestį už papildomas ugdymo valandas, taip pat ugdymo mokestį už ugdymo priemones“, – patvirtina švietimo ir mokslo viceministrė G.Krasauskienė.

Pastarojo fiksuoto mokesčio netaiko tik keturios savivaldybės, tad jų įstaigose, jei vaikas priešmokyklinėje grupėje praleidžia tik keturias valandas per dieną ir negauna maitinimo, mokėti lyg ir nereikėtų. Tačiau dažna savivaldybė esą neskaičiuoja, kiek valandų konkretus vaikas bus ugdomas, todėl mokestis, nors ir vadinamas simboliniu (nes gali siekti pusę euro už dieną ar kiek daugiau), vis tiek taikomas.

„Iš tiesų, jei vienas iš tėvų dirba pusę dienos, gali būti patogiau pasiimti vaiką iš ugdymo įstaigos ir pietauti namie. Tačiau dėl įvairių buhalterinių skaičiavimų, pedagogų darbo grafikų sudarymo patogiau nustatyti bendrą grupės trukmę, – sako ŠMM Bendrojo ugdymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Grigaravičienė. – Vis dėlto tėvams turėtų būti sudarytos sąlygos pasirinkti ir trumpiausią, keturių valandų priešmokyklino ugdymo trukmę. Kai kurios savivaldybės į tokią galimybę nežiūri labai lanksčiai, tačiau tam turi priežasčių. Yra savivaldybių, kuriose didelė dalis šeimų priklauso socialinės rizikos grupei arba gyvena vargingai. Tokiais atvejais geriau, kad vaikas ugdymo įstaigoje praleistų daugiau valandų.“

Vis dėlto specialistė patikina, kad savivaldybės ir jų ugdymo įstaigos kuo toliau, tuo lanksčiau žiūri į trumpesnę ugdymo trukmę ir taikosi prie tėvų pageidavimų. Ji paaiškina, kad tėvai turi mokėti simbolinį ugdymo mokestį ir už vaiko maitinimą, arba simbolinį mokestį ir už dalį maitinimo, arba, jei savivaldybė tokio mokesčio netaiko, tik už maitinimą. Be to, 51 savivaldybė dalį šeimų nuo šio mokesčio už dieną ar mėnesį, praleistą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, atleido, kitos jį perpus sumažino.

I.Grigaravičienė priduria,kad kad tėvams daugiau problemų kelia kitas – maitinimo mokestis, nes jis brangstant maisto produktams didėja. O simbolinis mokestis skirtas ugdymo reikmėms – knygelėms, pieštukams, baldams, žodžiu, visai ugdymo aplinkai. Tačiau jei vaikas darželyje praleidžia ne ilgiau kaip keturias valandas, už jam reikalingas priemones dar sumoka valstybė per ugdymo krepšelį. Savivaldybės esą dažniausiai ugdymo mokesčio iš tėvų prašo tada, kai jų atžala darželyje lanko ilgesnę grupę – būna ir 8 valandas. Logika tokia, kad per 8 valandas knygelė susidėvi labiau nei per pusdienį.

Pavyzdžiui, Vilniuje toks simbolinis mokestis yra 72 centai už dieną, o tėvai jį moka net ir vasarą, kai vaikas į darželį neina.

Ikimokyklinių ugdymo įstaigų vadovų asociacijos prezidentė Liucija Milašauskienė sako, kad iš tėvų surinktas mokestis panaudojamas ne tik ugdymo reikmėms: metų pabaigoje iš jo mokama ir dalis auklėtojų atlyginimų, kai gruodį išsenka ugdymo krepšelio ir savivaldybės pinigai. Juolab ikimokyklinukų ir priešmokyklinukų šeimų mokestį ne tik ugdymo reikmėms, bet ir darbo apmokėjimui numato ir Vilniaus miesto tarybos sprendimas. Todėl ji patvirtina, kad priešmokyklinis ugdymas darželiuose vis tiek kainuoja, nes reikia mokėti savotišką nario mokestį.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA