D. Matvejevo nuotr.

Metai scenose, kaip ir realybėje, prasidėjo be sentimentų. Teatrai vasarį rimtai ir su šypsena analizuos žudymo bei susinaikinimo instinktus.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gintaro Varno „Pabaigos ugnyje“ demobilizuotas kareivis Rabė, vaidinamas Ainio Storpirščio, virto liepsnojančiu laužu, į kurį savo valia nužengė jį mylinti Zu­za­nė (Elzė Gudavičiūtė). Neryžtingasis Liudvikas (Sergejus Ivanovas) vonioje pasmaugė Alzhei­meriu sergančią motiną Rozmari (Kristiną Andrejauskaitę). Nusivylusi sistema policininkė Edna (Emilija Latėnaitė-Be­liaus­kienė) tapo teroriste savižude ir ketino susisprogdinti žmonių pilnoje kavinėje.

Paskutinėje scenoje kartu su kitais spektaklio veikėjais jie visi taikiai kalbasi „nuo debesėlio“, skatinančio abejoti optimistinėmis režisieriaus interpretacijomis, neva sena naikinanti ugnis atverianti kelią naujai pradžiai. Vienin­telė nauja pradžia iš senų dvasinių išgyvenimų gniau­žtų nesugebėjusiems išsivaduoti „Pabaigos ugnies“ gyventojams ir tėra tas banguojantis debesėlis.

Kaip ir Mariaus Ivaškevičiaus bei Arpado Schillingo pora „Didžiame blogyje“, Dea Loher ir G.Varno duetas veda žiūrovus prie bedugnės krašto ir leidžia suprasti, kad ilgiau egzistuoti dabartiniame visuomenės būvyje nebeįmanoma, tiesiog nebėra kaip. Čia neišvysi net ironiškosios „Didžiame blogyje“ Vaivos Mainelytės įkūnytos Vilties, su žvakide rankoje žengiančios į publiką per lavonus.

Prievartos švirkštas

Oskaro Koršunovo „Apvalytųjų“ žiūrovus pasitinka mokyklinės lentos stiliumi išmarginta erdvė ir stambus užrašas ant galinės studijos sienos, bylojantis: „Visi negyvi“. Taigi finalas iš anksto aiškus, o virš durų staktos atsidūrusi frazė „Pusiausvyra dingsta“ – irgi ne mažiau patikimas orientyras.

Šįkart išankstiniais režisieriaus samprotavimais apie centrinį Tinkerio, kaip mokytojo sadisto, personažą verta pasikliauti. Švirkšto iš rankų nepaleidžiantis Dariaus Meškausko Tinkeris įkūnija tipišką visuomenei privalomai diegiamų moralinių normų gynėją, kuris privačiame gyvenime visai neketina kitiems peršamų taisyklių laikytis pats.

„Kas yra tie mokytojai? Tai visi, pradedant tėvu ir baigiant visuomene, sutvarkyta pagal tam tikrą hierarchinį principą, kai vyresnieji moko jaunesniuosius, kaip reikia gyventi. Dažnai nuo pat ankstyvų dienų mokymas grindžiamas laisvės apribojimu“, – prieš premjerą konstatavo O.Koršunovas.

Mirtį ar bent laikiną atsipalaidavimą nešantis Tinkerio švirkštas čia traktuojamas kaip išsilaisvinimas nuo dogmatinės sistemos prievartos, kaip lengviausia bausmė, kurios maldaujama atsiklaupus. Tik štai gyvuosius nuo mirusiųjų skiriantį debesėlį atstoja nebe toks romantiškas vielinis beprotnamio lovos tinklas. Beveik netrukdantis meilei, kaip ir Tinkerio „apgenėti“ jaunuolių kūnai.

Ir vis dėlto „Apvalytieji“ – daug tylesnis spektaklis, nei galima būtų tikėtis iš Sarah Kane ir O.Koršunovo tandemo. Šnabždesių jame daugiau nei riksmo, nebylaus siaubo – daugiau nei įžodinto. Būtų naivu tikėtis šokiruoti nūdienos žiūrovą į akį bedamais švirkštais, masturbacijos ar prievartavimo scenomis, todėl belieka metaforinės kalbos kelias. Tik įprastame simbolistiniame teatre baisybės slepiamos po nekaltais, kasdieniais ar netgi poetiškais įvaizdžiais, o čia – viskas atvirkščiai: rinktinės smurto scenos simbolizuoja iš pažiūros mažiau drastiškus, o nuplėšus mandagų konvencinį luobą – tiek pat baisius dalykus. Tinkeris gali „neteisingai“ mylintiems jaunuoliams nukapoti rankas ir kojas, gali nupjaustyti jų lyties organus, tačiau nesugeba priversti jų atsisakyti meilės.

O apsivalymas ir čia ateina ne per pamazgų kibirus, kuriuose mirkomi sienoms plauti naudojami skudurai, bet per ugnį, kuriai Tinkeris vieną po kito „adresuoja“ savo aukų lavonus. Ir vėlgi – jokios vilties, jokios naujos pradžios šioje ašarų pakalnėje.

Ledo egzaminas

Apie tą patį, bet visai kitais įvaizdžiais bei intonacijomis kalbama ir Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Ledas“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Sorokino romaną. Tiesa, režisierius apsiribojo tais daugiasluoksnio kūrinio epizodais, kurie pasakoja Varvaros Samsikovos istoriją. „Jai romane skirta daugiausia dėmesio ir ji nueina visą tą atsivertimo ir praregėjimo kelią, kuris išsamiai atskleidžia svarbiausias romano idėjas. Neketinu kaip režisierius piršti žiūrovams vienokios ar kitokios romano siužeto traktuotės, o stengsiuosi drauge su jais visa, kas jame pasakojama, priimti už gryną pinigą“, – teigia A.Jankevičius.

Varia Samsikova (ją vaidins aktorės Jelena Orlova ir Jevgenija Gladij) – viena iš Šviesos brolijos išrinktųjų, arba viena iš nedaugelio, kuriems pavyko atsigaivelėti gavus per galvą nuo Tunguskos meteorito nuskelta skeveldra. Brolijos nariai tiki, kad meteoritas yra ateivių užkoduotas ir tikslingai nuleistas Žemėn, o pagrindinė jo užduotis – padėti atskirti 23 tūkst. brolių ir seserų, apdovanotų ypatingomis sielos galiomis, nuo visų kitų „mėsos mašinų“.

Išrinktieji, padėdami vienas kitam ir nuoširdžiai mylėdami vienas kitą, sugebės išgelbėti skurstančią, nelaimėse skendinčią planetą, o neįveikusiųjų ledinės lazdos „egzamino“ mirtys, kurias Šviesos broliams nuolat tenka kažkaip pateisinti, yra neišvengiamos, bet didžiųjų tikslų fone – visiškai nereikšmingos smulkmenos.

Naujasis A.Jankevičiaus spektaklis bus rodomas kamerinėje Rusų dramos teatro scenos erdvėje, vieną vakarą jį galės stebėti ne daugiau kaip 70 žiūrovų, kurie patys turės progą pasijusti masoniškaisiais Šviesos brolijos išrinktaisiais.

Per solidarumą – į orumą

Žmonių bendrijos, atjautos idėja su šypsena, tačiau be lavonų kalnų bus svarstoma ir Gyčio Padegimo Kauno kameriniame teatre režisuotoje premjeroje „Akmenys jo kišenėse“ pagal šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones komišką pjesę. Pagrindiniai jos veikėjai – paprasti Airijos užkampio žmonės, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apverčia įsiveržusi filmavimo grupė iš Holivudo.

Kaimiečiai tampa statistais filmavimo aikštelėje ir pamažu suvokia, kad jie yra mažyčiai sraigteliai ne tik sudėtingame kino gamybos mechanizme, bet ir gyvenime. Vis dėlto pamažu užguiti, atvykėlių išnaudojami vietiniai gyventojai susivienija, įgyja orumo, išmoksta turėti savo nuomonę ir apginti savo poziciją.

„Sveiki dvasiniai ryšiai subrandina sveiką visuomenės organizmą, o jų nebuvimas – visuomenės ligų metastazes. Daugybė žmonių šiandien palieka mūsų šalį būtent dėl dvasinės infrastruktūros nebuvimo, žmogiško orumo stokos. Visos ekonominės krizės yra dvasinės krizės padariniai. Susvetimėjimas, vienybės, orumo, bendruomeniškumo stoka yra tie akmenys mūsų kišenėje, kurie traukia mus į dugną. Jeigu mes gyventume normaliai, jeigu draugystė ir atjauta būtų mūsų duona kasdienė, nereikėtų nė akcijų mirštantiems iš bado gelbėti“, – teigia G.Padegimas.

Visą šią istoriją su daugybe įvairiausių veikėjų scenoje pristatys vos du aktoriai – Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas, kuriems žiūrovų akivaizdoje teks nuolatos „keisti kailį“.

Meilės trikampio išpažintys

Vasaris po ilgesnės pertraukos žada premjerą ir Nacionaliniame dramos teatre. Netgi labai įdomią, nes paremtą stipria literatūra: Vytauto Rumšo režisuojamo spektaklio dramaturginiu pamatu taps Ingmaro Bergmano romanas „Intymūs pokalbiai“.

Nelaimingai ištekėjusi Ana (ją vaidins Adri­ja Čepaitė) savo religiniam vadovui (Ra­mu­tis Rimeikis) prisipažįsta padariusi vieną iš didžiųjų nuodėmių: ji pamilo teologijos studentą ir buvo neištikima savo vyrui. Tikėjimo sergėtojas pasirinkimo nepalieka – Ana turinti tuoj pat pasakyti vyrui apie neištikimybę ir nutraukti santykius su meilužiu, nesvarbu, kad myli jį besąlygiškai. Tai jos, kaip tikinčiosios, pareiga.

Pirmą kartą pamilusi Ana nejaučia kaltės dėl draudžiamo ryšio. Bet kodėl tuomet verkia, žiūrėdama į akis žmogui, kuris visą gyvenimą klausėsi jos intymiausių išpažinčių ir davė nuoširdžios draugystės pilnatvę?

I.Bergmanas „Intymius pokalbius“ rašė remdamasis savo motinos dienoraščiais. Gimęs liuteronų kunigo šeimoje, kurioje tėvas griežtai auklėjo savo vaikus, vėliau didis režisierius pripažino, kad tikėjimą Dievu prarado būdamas aštuonerių.

„Pirmą kartą perskaitęs romaną „Intymūs pokalbiai“ buvau psichologiškai pritrenktas. Tuomet dar negalvojau apie spektaklį, tačiau šiame kūrinyje atpažįstama visa aplinka, kiekvienas jo sakinys – įtikinantis, be melo. Ir visai ne­svarbu, ar tu krikščionis, ar ne: šiame spektak­lyje svarbi išpažintis bendrąja prasme, kuri su­­teikia palengvėjimą, prašviesina žmogų. Tai bus keturios skirtingos išpažintys, o visus veikėjus sieja viena moteris – Ana“, – pasakoja V.Rum­šas.

Šokėjų pasakojimai

Jauną Belgijoje gyvenančią choreografę Vilmą Pitrinaitę naujam spektakliui „Pandora“ įkvėpė kitas kino pasaulio grandas Pieras Paolo Pasolini.

„Šis spektaklis – tai nerimastingas ir bebaimis žaidimas su destrukcija. Mes sunkte persisunkę tuo veržliai save ginančiu, šleikščiu ir kartu dievišku griovimo įkarščiu, užprogramuotu mūsų ląstelių prigimtyje: juk kiekvienai mūsų ląstelei teks sugrįžti į pirmapradį chaosą, iš kurio ji sukurta. Tarsi dievai žaidžiame ženklais ir simboliais, praeities pasaulio svajonėmis, nes nenorime, kad kiti mums kurtų mitus. Norime patys juos susikurti“, – pabrėžia V.Pit­ri­naitė, šokį studijavusi Prancūzijoje – Tulū­zoje, Monpeljė ir Strasbūre, o „Pandoros“ kur­ti sugrįžusi į savo pirmąją trupę – Kauno šokio teatrą „Aura“.

Jos kolegė Indrė Puišytė savo šokėjos karjerą pradėjo nuo baleto pamokų Kauno valstybinio muzikinio teatro studijoje, vėliau studijavo choreografiją Klaipėdos universitete ir tik tuomet įsitikino, kad geriausiai seksis save išreikšti šiuolaikiniu šokiu. Taigi sugrįžo į tą pačią „Aurą“. Spektakliui „Rezonansas“, ku­ris bus rodomas Menų spaustuvėje, choreografę įkvėpė ne antikiniai, o vietiniai mitai, tiksliau – dabar heroizuojama kunigaikščio My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio asmenybė.

„Ieškodami rezonanso su Mykolo Kleopo istorija, sutarėme tik dėl vieno: jis nėra didvyris. Mykolas Kleopas Europoje veikė lenkų vardu ir tradiciškai yra siejamas su Rusijos imperijos dvaru. Mažas, kresnas, greitai lakstantis tipelis. Garbingas, bet nuobodus žaidėjas šachmatais. Ir kartu – pilietis, suformuotas Apšvietos epochos idealų. Laisvas žmogus, mokėjęs gyventi jam primestomis sąlygomis. Racionalus pokštininkas, istorijos paverstas romantiku“, – taip apibūdina pagrindinį savo kūrinio veikėją I.Puišytė, kurios spektaklyje privalės „rezonuoti“ ir žiūrovai.

Dainuojantis Šerlokas Holmsas

Mažųjų laukia du nauji vaidinimai: aktoriaus Vytauto Kupšio režisuotas spektaklis „Išgelbėkime kengūriuką“ su kompozitoriaus Antano Jasenkos dainomis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre ir Agnės Dilytės „Baltas žvėriūkštis“ pagal amerikiečių autoriaus Maurice’o Sendako iliustruotą knygelę Kauno lėlių teatre. Pirmasis – apie draugystės, kurios negalima nusipirkti, jėgą, antrasis – apie tamsiame kambaryje, po lova ar už lango vaikų tykančias baimes, iš kurių vėliau išauga visi suaugusiųjų spektakliuose (ir gyvenimuose) matomi košmarai.

Taigi dar kartą sugrįžkime prie negyvėlių. Tiksliau – vieno negyvėlio, kuriuo savo jubiliejaus šventėje, trenkus žaibui, staiga pavirsta aristokratiškų rūmų šeimininkas seras Čarlzas Henkinsas.

O tada savo tyrimą pradeda geriausias seklys Šerlokas Holmsas ir ištikimasis jo padėjėjas daktaras Vatsonas. Nes juk tai – „Angliškas detektyvas“, tik šį kartą – ne televizoriaus ekrane, o Vilniaus kamerinio teatro scenoje.

„Tai bus labiau pramoga, tačiau tikrai ne balalaika. Kuriame labai atsakingai, aktoriai vaidins labai rimtai. Publika turėtų juoktis iš pačios situacijos ir absurdo, išliks svarbios pa­vydo, keršto, gobšumo, melo temos. „Ang­liš­kas detektyvas“ bus išdidi muzikinė komedija su kilmingų aristokratų manieromis“, – žada pats pjesę savo spektakliui pagal mėgstamą Arthuro Conan Doyle‘io kūrinį parašęs režisūros studijas baigiantis aktorius Ramūnas Cicėnas.

Muzika šiame spektaklyje bus atliekama gyvai, skambės gerai žinomos dainos ir arijos, kurioms naujus tekstus parašė aktorė Rimantė Valiukaitė. Taigi velionis bus iškilmingai palydėtas su muzika.

Pirmasis laidotuvių seansas – jau šį šeštadienį.