BFL

– Su kokiomis nuotaikomis savivaldybės įžengė į naujuosius metus?
R.Ž.: Su gana įvairiomis. Asociacijai pagaliau pavyko pasiekti, kad šiemet savivaldybių skolinimosi limitai būtų atkurti iki 2011 m. lygio. Tai reiškia, kad svarbūs europiniai projektai savivaldybėse galės būti tęsiami. 2012 metai bus rekordiniai savivaldybėms panaudojant Europos Sąjungos ir kitų šalių paramos lėšas, tačiau nepamirškime, kad šiems projektams įgyvendinti naudojamos savivaldybių pajamos, skirtos savarankiškoms funkcijoms atlikti (jos ir taip skurdžios), arba skolintos lėšos.
Savivaldybėms, be abejo, daug rūpesčių sukėlė „Snoro“ banko griūtis. Gerai, kad Vyriausybė gana greitai sureagavo ir padėjo savivaldybėms užtikrinti atlyginimų bei socialinių išmokų mokėjimą, be to, suteikė galimybę skolintis iš valstybės. Tačiau skolinimasis vis tiek yra su palūkanomis, ir metų pabaigoje skolą reikės grąžinti. Labiausiai savivaldybės baiminasi, ar „Snoro“ turtas bus realizuotas iki šių metų pabaigos ir bus įmanoma atgauti indėlius, antraip 2013-ieji bus dar sudėtingesni metai.
Jei kalbėsime apie biudžetą, šiemet nuo savivaldybių nukirpta dar 75 mln. Lt. Iš viso nuo 2008-ųjų iš savivaldybių be jokio teisinio pagrindo buvo atimta apie 612 mln. Lt (2009 m. – 150; 2010 m. – 127,7; 2011 m. – 260 mln. Lt).
Kitas ypač skaudus dalykas – 107 mln. Lt sumažintas moksleivio krepšelis, tad savivaldybės priverstos keisti klasių dydį, kai kuriais atvejais sujungti mokyklas, ir tai daroma tik bandant išgyventi.
– O kaip savivaldybės vertina naujos socialinių pašalpų mokėjimo tvarkos įvedimą?
R.Ž.: Turime penkias savivaldybes – Akmenės, Panevėžio, Raseinių, Radviliškio ir Šilalės rajonų, kurios pačios pasisiūlė išbandyti naująjį modelį: teikti socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams kaip savarankišką funkciją.
Noriu pasidžiaugti, kad bene pirmą kartą toks svarbus siūlymas išbandyti naują metodą nebuvo stumiamas buldozeriniu būdu ar privalomai nuleistas iš dangaus. LSA įdėjo daug pastangų, kad tokio modelio efektyvumas pirmiausia būtų išbandytas bandomosiose savivaldybėse ir įsitikinta, ar, įtraukus vietos bendruomenę į paramos teikimo ir organizavimo procesus, paramos teikimas taps tikslingesnis bei veiksmingesnis. Labai džiaugiamės, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išgirdo mūsų argumentus. Juo labiau kad visi sutariame dėl esminio tikslo – mokėti socialines išmokas tik tiems, kuriems tikrai reikia, o visus kitus skatinti dirbti, užsiimti savo verslu.
– Ar dažnai savivaldybių ir aukščiausiosios valdžios bendradarbiavimas būna toks sklandus?
R.Ž.: Esame pasiekę iš tiesų nemažai – vien tai, kad visi svarbūs su savivalda susiję teisės aktai turi būti derinami su LSA, leidžia mums stiprinti savivaldos pozicijas ir ginti gyventojų interesus. Pagrindiniai mūsų darbo įrankiai – derybos, vietos specifikos išmanymas ir profesionalių specialistų argumentai. Todėl būna keblu, kai tų argumentų ne tik nesiklausoma, bet tiesiog nukertama kaip kirviu – bus tik taip ir ne kitaip. Visa apibendrinta Lietuvos savivaldybių nuomonė, kuriai atstovaujame, tiesiog ignoruojama.
Sudėtinga ir tai, kad savivaldybėms primetami vis nauji įsipareigojimai, kuriems atlikti neskiriama lėšų. Arba iš pradžių skiriamas dalinis finansavimas, o vėliau jis mažinamas ar iš viso panaikinamas. Savivaldybių teisės toliau siaurinamos, geriausias to pavyzdys – kišamasi į tas sritis, už kurias pagal Lietuvos įstatymus atsakingos savivaldybės: tai vandens ūkis ir atliekų tvarkymas. Pavyzdžiui, visais būdais bandoma apsunkinti savivaldybių dalyvavimą arba išstumti jas iš tam tikrų veiklos sferų įsileidžiant privatų operatorių. Taip netrukus sulauksime situacijos, apie kurią vis dažniau diskutuojama šilumos ūkyje: dar neseniai buvo skatinama nuomoti jį privačioms įmonėms, o dabar linkstama prie perdavimo valstybei.
– Šilumos ūkis savivaldybėms apskritai yra viena opiausių sričių.
R.Ž.: Šiandien savivaldybių vaidmuo šilumos ūkio sektoriuje formalus, nors savivaldybės yra šilumos ūkio savininkės ir yra labiausiai kaltinamos dėl didelių sąskaitų. Tačiau realiai šilumos kainas nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Savivaldybių darbą apsunkina ir aiškios valstybės politikos šilumos sektoriuje nebuvimas.
Asociacijos pozicija šiuo požiūriu aiški – savivaldybės yra pasirengusios prisiimti atsakomybę, tačiau nori turėti ir teisę priimti sprendimus.
– Ar visuomet tokiais svarbiais klausimais pavyksta suderinti visų 60-ies savivaldybių poziciją?
R.Ž.: Visi sprendimai asociacijoje priimami per savivaldos interesų prizmę. Jei nacionalinė valdžia prima sprendimą, kuris kenkia savivaldai, asociacijos nariai vieningai pasisako prieš tai, nepaisydami priklausomybės valdančiųjų partijai ar opozicijai. Tai didelis stimulas dirbti.