Ūkio banko istorijoje ir liūdnoje atomazgoje visi jaučiasi teisūs: ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas bei jo pavaduotojai, manantys apvalę Lietuvą nuo bankinių avantiūristų, ir Ūkio banko administratorius Adomas Audickas.

Bet lygiai taip pat teisūs jaučiasi ir ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė bei kiti analitikai, įrodinėjantys, kad Lietuvos bankas perlenkė lazdą ir komerciniams bankams kelia nerealius reikalavimus. Teisūs mano esantys ir Ūkio banko indėlininkai, nešę savo pinigus į neatsakingojo Buratino banką, nes juk jį kontroliavo tokia didžiulė priežiūros institucija. Lygiai taip pat teisiais save laiko ir savivaldybių merai bei valstybės institucijų vadovai, stambias sumas laikę Ūkio banko sąskaitose. Ir net pagrindinis Ūkio banko akcininkas Vladimiras Romanovas jaučiasi teisus. Maža to, jaučiasi ne tik teisus, bet ir neįvertintas, nes jis Lietuvai esą padarė tiek gerų darbų, o visokie iškrypėliai jam tik trukdo ir kenkia.
Nors iš tiesų visi paminėtieji kažkiek yra neteisūs. Ir neteisus yra ne tik V.Romanovas, kuris banką vairavo ypač keistai ir neprognozuojamai, ne tik indėlininkai, neatsakingai sutempę savo pinigus į šokančio, politikuojančio, poezija klejojančio, aplinkinius juokinančio, konkurentus įžeidinėjančio ekscentrinko valdomą bankiūkštį. Lygiai taip pat neteisi (ir net labai stipriai) yra ir Ūkio banką auditavusi bendrovė „Deloitte Lietuva“, kuri apsitapšnojo ne ką mažiau nei “Snorą” tikrinusi „Ernst and Young Baltic“ (beje, pastaroji jokios atsakomybės nei bausmės kažkodėl taip ir nesulaukė).
Kažkiek neteisus yra ir Lietuvos bankas: apie tai, ką centrinis bankas išdarinėjo, tiksliau, kelintoje letargo miego stadijoje jis buvo Reinoldijaus Šarkino laikais, net šnekėti nesinori, nes tai žemiau kritikos, tačiau ir V.Vasiliausko vadovaujamas Lietuvos bankas nusipelno ne vien aplodismentų, bet ir kritikos. Šiandien centrinio banko vadovai, kalbėdami apie Ūkio banko indėlininkus, ties smilkiniu sukioja pirštą, bet iš tiesų šie – ne kokie atsilikę ufonautai, jie turi savo veiksmų paaiškinimą, ir tas paaiškinimas nėra alogiškas.
Dauguma šių indėlininkų teigia, kad jie nėra baigę nei ekonomikos, nei finansų mokslų ir iš kažkokių ženklų tarp eilučių negali daryti labai tolimų išvadų, be to, jie pasitiki centriniu Lietuvos banku, kuriame darbuojasi 650 profesionalų ir kurio auditoriai Ūkio banke jau metus sėdėjo nuo ryto iki vakaro. Žinoma, juos ramino ir tai, kad mūsų šalyje veikia indėlių draudimo įstatymas ir jie savo santaupas atgaus bet kokiu atveju, jei jos nėra didesnės nei 100 tūkst. eurų. Indėlininkams atrodo, kad centrinis bankas, kvailindamas juos, tiesiog kratosi atsakomybės ir bando susiaurinti savo kontrolės ribas.
Taigi apibendrinant peršasi išvada, kad iš “Snoro”, o dabar jau ir iš Ūkio banko skendimo istorijų pasimokyti turėtų ne tik indėlininkai, bet ir pats Lietuvos bankas (kurio vadovai ir atstovai turėtų suprasti, kad dideles algas jie gauna už didelę atsakomybę, o ne už kitų kvailinimą). Stipriai pakoreguoti savo elgesį po šių istorijų turėtų ir politikai, taip pat savivaldybių bei valstybės institucijų vadovai, bet labiausiai susipurtyti ir pasikeisti turėtų Lietuvoje veikiančios audito bendrovės, kurių reputacija šiandien tapusi tiesiog pajuokos objektu.