Gera žinia: ministro Vytenio Andriukaičio požiūris į sveikatos apsaugos sistemą liberalėja. Bloga žinia: planuojamos reformos – ne sisteminės, o skirtos neefektyviam valstybinių gydymo įstaigų tinklui lopyti.

Kokios sveikatos apsaugos sistemos reformos būtinos po Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo šiuo klausimu? Kaip reta karštoje „Veido“ apskrito stalo diskusijoje šia tema nuomonės išsiskyrė. Kreipimąsi į KT inicijavęs sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis neabejoja Konstituciniame Teisme pasiekęs pergalę, kas reikštų palaiminimą jo užmojams sustabdyti „valstybės pinigų užvaldymą ir valstybės demontavimą“, kurį neva vykdo privačios sveikatos įstaigos (taip jis pareiškė interviu “Veidui” kadencijos pradžioje), ir sugrąžinti Konstitucijoje įteisintą nemokamą medicinos pagalbą. Tačiau dauguma diskusijos dalyvių KT nutarimą suprato kaip ginantį privataus verslo teisę konkuruoti dėl sveikatos apsaugai skirtų viešųjų pinigų.
Taigi kokios permainos rengiamos po KT verdikto, kurios iš jų realios ir lauktinos, o kurios visuomenei sveikatos tikrai nepridės, prie „Veido“ apskritojo stalo aiškinosi Pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas (daktaro disertacijoje jis analizavo Lietuvos ir Estijos sveikatos priežiūros sistemas), „C.W. Downer“ – JAV tarptautinio investicinio banko direktorė Rūta Jurevičiūtė-Laukien (ji specializuojasi sveikatos priežiūros sektoriuje), Šeškinės poliklinikos direktorius dr. Jonas Kairys, pirmos Lietuvoje privačios klinikos „Bendrosios medicinos praktika“ (BMP) direktorius Vidmantas Samuitis ir „Veido“ leidėjas, teisininkas dr. Algimantas Šindeikis.

Ką iš tikrųjų pasakė Konstitucinis Teismas

Diskusija „Veide“ ir prasidėjo nuo karštų ginčų, ką iš tikrųjų paskelbė KT.
Kas jau kas, o V.Andriukaitis ir prieš KT nutarimą neabejojo, kas norėta pasakyti Konstitucijos 53-iame straipsnyje apie nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose, nes jis pats šio straipsnio autorius. Politikos veterano įsitikinimu, konstitucines normas imta pažeidinėti, kai prieš kelerius metus buvo panaikintas biudžetinis finansavimas medicinos pagalbai (liko tik investicijoms bei įvairioms programoms skirtos lėšos – 2011 m apie 753 mln. Lt) ir pereita prie finansavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF).
Tačiau dr. A.Šindeikio vertinimu, nors V.Andriukaitis – daugiausiai bylų KT laimėjęs politikas, pastarąją jis iš esmės pralaimėjo. „KT suformulavo, kad yra trys pagrindinės sveikatos apsaugos teikimo grandys. Pirma – būtinoji pagalba, kuri turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto, ir tik ten, kur jos negali teikti valstybės įstaiga, to gali imtis privačios. Šią pagalbą valstybė turi apmokėti net neapsidraudusiems asmenims. Dabar politikų pareiga nustatyti ribą, kur baigiasi toji būtinoji pagalba. Tačiau antrojoje sveikatos apsaugos teikimo grandyje, finansuojamoje iš PSDF, ministrui teks rasti balansą tarp privačių ir valdiškų įstaigų, nes KT priminė teisėtų lūkesčių principą ir valstybė turi pareigą sudaryti sutartis lygiomis teisėmis su visais veikiančiaisiais šioje rinkoje. O už trečiosios grandies paslaugas reikės susimokėti iš privataus draudimo ar asmeninės kišenės ir tai visiškai teisinga“, – pabrėžia A.Šindeikis.
Ir Privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijai atstovaujantis V.Samuitis mano, kad KT nutarimas palankus ne ministro, o privačių sveikatos įstaigų pozicijai – jis suskaičiavo, kad iš aštuonių KT nutarimo punktų septyni palankūs privačiai medicinai. Ministras su tuo nesutinka.
Deja, KT nutarimai vis dažniau virsta šaradomis, todėl kaip nutarimo dėl Seimo rinkimų atveju, galėtų visiems suprantamai paaiškinti, ką norėję pasakyti, o ne įskelti dar daugiau ginčų.

Būtinoji pagalba – Trojos arklys?
Į ministro deklaracijas apie konstitucinę teisę į visiems nemokamą sveikatos apsaugą KT atsakė taip: iš savo biudžeto valstybė turi apmokėti būtinąją pagalbą ir pagalbą gyvybei gelbėti ir išsaugoti. Taigi KT politikams uždavė du darbus. Pirma, biudžete skirti lėšų nemokamai medicinos pagalbai, nes dabar šiems tikslams jame nėra nė lito, bet pokyčiai įmanomi nebent tvirtinant kitų metų biudžetą, o antras darbas – tikras galvosūkis: reikės nustatyti, kas įeina į būtinosios ir pagalbos gyvybei gelbėti ir išsaugoti sąvoką.
V.Andriukaitis primena: „Nė viename teisės akte to nėra apibrėžta. Bet įstatymų leidėjai negali patys to nustatyti, nes stokoja kompetencijos, todėl subursiu specialistų darbo grupę, kuri turės atsakyti į klausimą, kokios tos ribos, bei suskaičiuoti, kiek tam reikės lėšų. Ne taip lengva pasakyti, ką reiškia gyvybę išgelbėti ir saugoti, nes yra daug būklių, kai žmogų galima atvežti iki reanimacijos ir sakyti, kad gyvybę išgelbėjom. Ribos turi būti ne per plačios, bet ir ne per siauros, kad nebūtų paneigta pati nemokamos medicinos pagalbos sąvoka. Šiai nuostatai įgyvendinti reikės daug teisės aktų pataisų, ir man visiškai aišku, kad tai galėsime padaryti ne anksčiau kaip iki kitų metų vidurio.”
BMP klinikos direktorius V.Samuitis atkreipia dėmesį į valstybės finansinius pajėgumus: “Išlaidos sveikatos apsaugai visur priklauso nuo valstybės finansinių resursų; viena gali sau leisti Nyderlandai ar Vokietija, kita – mes. Visų pirma reikia suskaičiuoti, kiek Lietuvoje kainuoja suteikti vieną ar kitą paslaugą, ir sprendimus pagrįsti ekonomine logika.”
O JAV gyvenančiai teisininkei ir finansininkei R.Jurevičiūtei-Laukien nerimą kelia tai, kad valstybė pati imasi per daug planuoti. Net procedūras, nors tai ne politikų kompetencijos sritis: “Pavyzdžiui, jeigu žmogui 80 metų ir jis turi vos 5 proc. tikimybę išgyventi, o vaistai labai brangūs, finansiškai valstybei nebeapsimoka jo gydyti. Bet jis privalo turėti galimybę išgyventi. Ar tai pateks į gyvybės išsaugojimo ribas? O jei patyrei komą – ar valstybė mokės trejus metus už tai, kad esi prijungtas prie vamzdelio, ir ar politikas nuspręs, kada tavo gyvenimo išsaugoti nebeverta?”
„Veido“ diskusijos dalyviai nerimauja, ar būtinoji pagalba netaps Trojos arkliu, bandant kuo daugiau medicinos paslaugų sukišti į šią sąvoką ir taip išpūsti tam atiteksiančias valstybės biudžeto lėšas bei išplėsti valstybės sveikatos įstaigų tinklą, mat privačios įstaigos šios funkcijos galės imtis tik tuo atveju, jei būtinosios pagalbos laiku ir kokybiškai negali atlikti valstybinės. Juolab KT nurodė, kad valstybė turi užtikrinti reikiamą valstybinių įstaigų tinklą ir personalą. Ir vėl dilema: kas atsakys į klausimą, koks tinklas yra “reikiamas”?

Koks tinklas “reikiamas”
Pagal gydytojų ir ligoninių, tenkančių tūkstančiui gyventojų, palyginamuosius duomenis Lietuva dabar yra aukščiau net nei kai kurios turtingosios šalys. Tad A.Šindeikis sveikatos apsaugos ministro tiesiai paklausė: tai valstybės gydymo įstaigų tinklą plėsite ar mažinsite?
“Plėsime? Kaip galima jį plėsti – jis ir taip per didelis. Tinklo mažinimo problematika yra mūsų akiratyje, – atsakė V.Andriukaitis. – Kyla klausimų, kurios ligoninės gali likti ligoninėmis, o gal kai kur gydymo paslaugos liks tik maža dalis daugiafunkciame tinkle, kuriame bus teikiamos socialinės paslaugos. Galima svarstyti, ar viską reikia koncentruoti Santariškių, Kauno klinikose ir Klaipėdoje, o gal regiono kolektoriai gali būti ir Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Reikia labai kruopščiai analizuoti, kokių ten yra specialistų, aparatūros, kokios ligonių optimalaus srauto kryptys. Pradėsime valdyti žaliuosius patologijos koridorius, steigsime klasterius sujungdami kelias ligonines – imsime valdyti sistemą, nes lig šiol valdymo praktiškai nebuvo, tik veikė atskirų ūkiskaitoje dirbančių ligoninių rinkinys.”
Beje, steigiant klasterius srautams valdyti Šeškinės poliklinikos vadovas J.Kairys siūlo daugiau dėmesio skirti toms ligoms, nuo kurių mirštamumas viršija ES vidurkį – kraujo apytakos sistemos, onkologinių, virškinimo, mirštamumo nuo išorinių priežasčių. “Priimant vadybinius sprendimus reikia neužmiršti, kad pakeitimai daromi žmogaus sveikatos labui, o ne siekiant pasirodyti”, – pabrėžia J.Kairys.
Ministrą piktina ir tai, kad anksčiau vienoje teritorijoje buvo vienas juridinis asmuo – viena rajoninė ligoninė ir poliklinika, o šiandien jos suskaldytos į penkis ar septynis ir kiekviena turi savo administraciją, laboratoriją, buhalteriją, kiemsargį ir t.t. “Arba dar vienas pavyzdys: Kaune trys ligoninės – Respublikinė (3-ioji), 2-oji ir Kauno klinikos nuolat laiko ekstra personalą, nes greitoji galbūt atveš ligonių. Ar esame tokia turtinga valstybė, kad galime finansuoti tuščiai besisukančią struktūrą? Juk tam kiekvienoje ligoninėje reikia išlaikyti nuo laboranto iki anesteziologo, nuo budinčio chirurgo iki operacinės sesers. Kodėl Vilniuje budi po vieną ligoninę, o Kaune – visos?” – stebisi V.Andriukaitis.
Gal ministrui pavyks padaryti tai, ko nepavyko jo pirmtakams – optimizuoti ne tik provincijos ligoninių skyrelius, bet ir suvaldyti didžiųjų miestų vyr. gydytojus? Nejaugi pavyks tą padaryti net Klaipėdoje?
Ministras siūlo: “Galiu parodyti detalų žemėlapį, kaip išdėstytos sveikatos įstaigos, ir pamatytumėte, ar gyventojams dabartinis tinklas patogus. O KT nurodė, kad valstybė įgaliota turėti pakankamai specialistų visuomenės poreikiams užtikrinti, kas reiškia valstybės užsakymą, o paslaugos turi būti prieinamos. Tad savivaldybių teisė planuoti sveikatos įstaigų tinklą turi būti atkurta – KT vienareikšmiškai pasakė, kad jis turi būti išdėstomas pagal teritorinį planavimą, o ne kur kas nori. Savivaldybės turi teisę rengti plėtros planus, o sveikatos įstaigos negali būti laisvai įsteigtos ten, kur nori. Valstybė turi planuoti išteklius, galvoti, kokių skyrių reikia, sudaryti kelių gydymo įstaigų klasterius, koncentruojant patologijas – gal vienur gimdyves, kitur neurochirurginius skyrius ir t.t. Ministerija turi valdyti pacientų, sergančių skirtingomis ligomis, srautus, lovų skaičių, spręsti, kur ligoninių skyrius reikia atidaryti, o kur uždaryti – tai išimtinė valstybės kompetencija.”
Valdžios sektoriaus poliklinikai vadovaujantis J.Kairys linki išlaikyti protingą tinklą: “Jei tikrai yra reikalas, valstybinėse įstaigose visada gausi konsultaciją ar būsi paguldytas į ligoninę, net jei šios paslaugos bus virškvotinės ir ligoninė už jas negaus lėšų iš Ligonių kasos. O ar priims privatininkas, žinodamas, kad negaus pinigų?” Kita vertus, valdiškos poliklinikos vadovas geru žodžiu mini rajonuose dirbančius privačius šeimos gydytojus: “Nuogąstauta, kad privačios medicinos ten nereikia. Bet medikai ten įsikūrę arčiau žmonių, jie tomis pačiomis sąlygomis važiuoja pas pacientus į namus ir šiems nieko nereikia mokėti – užtenka pinigų iš PSDF.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.