"Veido" archyvas

Sėdi mažylis smėlio dėžėje: vienoje rankoje kastuvėlis, kitoje – kibirėlis, prie kojų pūpso dar keletas mašinyčių. Pipiro veidą nutvieskusi palaiminga šypsena. Tačiau vos smėlio draugas ištiesia ranką į jo žaisliuką, tas mažas angeliukas lyg drakoniukas išrėkia: “Čia mano! Ne-duo-siu!”. Pažįstama situacija, tiesa?

Blogiausia, kad tuomet nežinote, kaip elgtis. Juk tarsi nepatogu – į jus viltingai įsminga ne tik mažos vaikų akutės, bet ir kupini priekaištų suaugusiųjų žvilgsniai, laukdami, ką jūs dabar savo “gobšuoliui”…

Ir ką – jausdami tarsi savotišką kaltę dėl mažylio negražaus elgesio, išplėšiate iš jo rankų žaisliuką ir duodate prašančiajam arba įsakmiu tonu liepiate tą padaryti pačiam kibirėlio ar mašinytės šeimininkui. Ir tai bus blogiausia, ką jūs galite padaryti. Tuo metu, kai jūsų kruopa, bandydama apginti savo nuosavybę, laukia iš jūsų pagalbos, jūs stojate į priešingą barikadų pusę ir ištiesiate pagalbos ranką agresoriui, kuris kėsinasi į jūsų mažylio turtus. Nors patys savo daiktais į kairę ir į dešinę tikrai nesimėtote. Todėl nenuostabu, kad jūsų atžala jaučiasi įskaudintas ir pats nusprendžia stoti į kovą ginti savo nuosavybės. O tada jau nebesistebėkite, kad mažylis nustos pasitikėti jumis – juk kartą jūs jo pasitikėjimą jau išdavėte, vadinasi, tai gali ir pasikartoti.

Amžinai netruks

Nenoras dalytis, suaugusiųjų vadinamas gobšumu, tikrai netruks amžinai. Ir dėl vaiko savininkiškumo jums visai neturėtų būti gėda. Juk kaip ir mokantis vaikščioti ar kalbėti, gebėjimui dalytis susiformuoti ir įsitvirtinti taip pat prireikia ne vienų metų. Todėl apie dalijimąsi pirmaisiais vaiko gyvenimo metais negali būti nė kalbos.

Tik atšventęs antrąjį ar net trečiąjį gimtadienį mažasis ima suvokti, kad yra savarankiška būtybė, kad aplink esantis pasaulis nėra jo paties dalis, o padalytas į mano, tavo ir mūsų. Psichologai šiai vaikų amžiaus grupei priskiria didžiausią savarankiškumo protrūkį ir vertina jį kaip natūralų asmenybės formavimosi etapą. Taigi mažieji visų pirma turi subręsti ir atrasti savyje tą norą dalytis.

Teisė į nuosavybę

Beje, dvimetukams ne tiek svarbu su turimais žaislais žaisti, kiek svarbu juos turėti ir saugoti. Ir tai yra normalu, galima sakyti – tai vienas iš žmogaus instinktų. Turėdamas kai ką savo ir būdamas dėl to tikras, mažas žmogus, kaip, beje, ir suaugusieji, dėl to jaučiasi patenkintas ir pasitikintis savimi. Būtent dėl šios priežasties vaikui turi būti leista ginti savo nuosavybę. Kuo aiškiau mažyliui parodysite, kas jam priklauso, o kas – ne, tuo lengviau jis tam tikrais daiktais dalysis su kitais.

Psichologai pažymi, kad reikalavimas dalytis mažųjų akimis yra tarsi dvigubų standartų taikymas – viena vertus “teisingi” tėvai reikalauja dosnumo, kita vertus – mažieji mato, kad patys tėvai savo daiktais su niekuo per daug nesidalija. Tada vaikas nebesupranta, kaip yra iš tikrųjų – ar tai reiškia, kad dėl to, jog esu mažas, privalau būti dosnus?

Kokie tėvai, tokie vaikai?

Tačiau kai mažylis griežtai atsisako ką nors kam nors skolinti, negi kiekvienąsyk aiškinsi, kad tavo vaikas nėra jau toks blogas. Juk tokį vaizdelį matančiųjų žvilgsnis nukryps į jus, o pirma į galvą mintis šovusi bus, kad niekas kitas, o jūs pakišote mintį niekam nieko neduoti, kad nesulaužytų ar nesugadintų. Arba dar blogiau – kad obuolys netoli obels nuriedėjo, ir jūs esate ne ką mažesnis Skrudžas Makdakas nei jūsų pipiras.

Tai gali tapti tiesa nebent vėliau, kai vaikas paūgės. Ir iš tikro būna taip, kad neskolinimo taisykles į galvelę įkala tėvai. Net jei žodžiu nekala, net jei visai priešingai – saldžiai liepia dalytis, naivu būtų tikėtis, kad vaikas elgsis priešingai, nei gyvenime mato darant tėvus. Tad auklėti pradėkite nuo persiauklėjimo.

Mokome dalytis

Iš tiesų, išmokyti vaiką dosnumo, kai jis yra tam pasirengęs, nėra jau taip ir sunku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, jei nesate nusiteikę karingai ir pamiršite įsakmų toną.

• Skatinkite mažylį žaisti bendrus žaidimus su kitais vaikais – kuo daugiau vaikas bus su savo bendraamžiais, tuo greičiau jis išmoks dalyvauti bendroje veikloje, o kartu ir dalytis. Tik nepamirškite, kad mažylis tik sulaukęs trejų pradeda žaisti su kitais vaikais, o ne šalia jų.

• Pagirkite vaiką, jei jis su kitais pasidalijo savo daiktais. Bet neparodykite nusivylimo, jei jis dar per mažas atsisveikinti su tuo, kas jam brangu.

Negaunantis nėra auka

Kažkodėl tas, kuris saugo savo žaisliukus, dažniausiai būna “blogietis”, o tas, kuriam nepavyksta jų gauti, auka. Taigi šį požiūrį taip pat būtų metas keisti. Mokytis dalytis reikia abiem šalims – besigviešiančiajam irgi.

• Nepamirškite stebuklingų žodelių “ačiū”, “prašom”. Juos ištarti visai nesunku, bet jie gali išties daug.

• Prašymas veiksmingesnis už draudimą. Todėl neliepkite neimti svetimo daikto, o pasiūlykite mažyliui paprašyti draugo duoti pažaisti su savo žaisliuku. Kilus konfliktui, jei jūsų vaikas neatiduoda pasiskolinto daikto, nesakykite “atiduok žaislą ir einam namo”, o mėginkite kartu su mažyliu tartis, kad draugas galbūt leistų pažaisti kitą sykį.

• Pasiūlykite keistis. Būtų idealu, jei mažylis visuomet su savimi turėtų bent vieną, nors ir nedidelį, žaisliuką. Tada galės paprašyti nusižiūrėtą daiktą paskolinti, o draugui mainais galės pažadėti duoti savąjį.

• Paaiškinkite, kodėl vaikas negali turėti norimo žaisliuko. Pavyzdžiui, Miglė labai liūdės ir negalės užmigti, jeigu tu išsineši meškutį, su kuriuo ji miega.

• Nukreipkite dėmesį kita linkme. Jei mažylis nenori atsisveikinti su svetimu žaisliuku, pasiūlykite jam kitą veiklą, kuriai žaislai nereikalingi, pavyzdžiui, eiti pasisupti, pažaisti gaudynių arba eiti pažiūrėti pražydusių gėlyčių.