"Veido" archyvas

Apie tai, kaip arabų šalys pasikeis po revoliucijų ir sukilimų, kalbamės su demokratijos ir žmogaus teisių ekspertu, JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton patarėju žmogaus teisių ir darbo klausimais Thomasu O.Melia:

V.: Jūs buvote Egipte vasario mėnesį, iš karto po to, kai buvo nuverstas šalies prezidentas Hosni Mubarakas. Tuo metu minios džiūgavo ir laukė demokratiškos atomazgos. Kaip manote, ar ji tokia ir bus?

Th.M.: Tikra demokratija Egipte ir šalyse kaimynėse neatsiras žaibiškai. Daug kas priklausys nuo rinkimų rudenį. O juos galėčiau palyginti su pirmaisiais rinkimais posovietinėse šalyse Rytų Europoje. Naujai išrinktų politikų laukia daug reformų, pradedant konstitucija, baigiant struktūriniais pokyčiais, saugumu, informacijos valdymu.

V.: Ar šiems būsimiems politikams pakaks nusiteikimo ir kompetencijos?

Th.M.: Į valdžią ateis dviejų tipų politikai. Vieni valdžios jau bus ragavę režimo sąlygomis, kiti bus naujokai. Tačiau žaidimo taisyklės bus naujos ir vieniems, ir kitiems, tad visi turės mokytis iš naujo. Jie nebus geriau ar prasčiau pasirengę nei prieš 20 metų naujai išrinkti Lietuvos politikai, kuriems sekėsi puikiai. Tiesa, Lietuva – labai geras pavyzdys, nes ne visoms posovietinėms šalims pasisekė pasikeisti.

V.: Vadinasi, ir arabų šalyse, kuriose vyksta revoliucijos, vienoms seksis geriau, kitoms prasčiau. Kurias priskirtumėte prie turinčiųjų daugiau potencialo pasikeisti iš esmės?

Th.M.: Egiptas ir Tunisas juda tiesiausia linkme. Libijoje, Sirijoje ir Bahreine gyventojų bandymai pakeisti situaciją malšinami itin žiauriai. Jemene neramumai vis dar tęsiasi. Taigi situacijos labai skirtingos, vyriausybių atsakas į protestus – irgi. Tačiau nežinome, ar tai, kas dabar atrodo pozityvu, taip pat atrodys ir po penkerių metų. Gali būti ir visiškai priešingai.

V.: Taigi ar tokiu atveju teisinga situaciją Šiaurės Afrikoje vadinti Arabų pavasariu, jei demokratijos perspektyvas piešiate tik porai šalių?

Th.M.: Pokyčiai vis tiek įvyks visose šalyse, tik skirtingi. Vienose jie bus nežymūs, kitose – akivaizdūs. Tad, šiaip ar taip, tai yra pavasaris. Žmonės visose šalyse parodė labai didelę drąsą, o tai turės pasekmių.

V.: O ar po šio “pavasario” arabų šalys taps labiau susiskaldžiusios, ar kaip tik dar vieningesnės?

Th.M.: Aišku tik, kad kiekviena šalis turės susikurti savą politinę sistemą, priklausančią nuo kiekvienos šalies istorijos ir patirties. Bet patirtis rodo, kad santykiai tarp demokratinių šalių yra geresni, nei kai santvarka yra kitokia. Apibendrinant, manau, kad šios šalys tikrai taps geresnėmis kaimynėmis.

V.: Ar pavadintumėte atsitiktinumu tai, kad NATO savo misiją pradėjo vykdyti kaip tik toje šalyje, kurią mažiausiai palaiko Arabų lyga?

Th.M.: Atsakysiu netiesiogiai. Svarbu, kad advokatautume demokratijai ir žmogaus teisėms visose šalyse, ne vien ten, kur egzistuoja režimas. Tiesiog turime atsakingai rinktis, kur ir kokiomis priemonėmis tai daryti.